Antrasis būdas vadinamas „dinaminiu“ arba „spiečiaus“. Jo esmė – vienišos juodosios skylės susiporuoja susitikusios žvaigždžių spiečiuje. Skylės telkiasi spiečiaus centre ir ten jų koncentracija išauga pakankamai, kad kartkartėmis galėtų susijungti.
Realybėje greičiausiai svarbūs abu būdai, bet kaip atskirti, kiek porų susiformuoja kiekvienu iš jų? Viena galimybė yra nagrinėti dvinarių juodųjų skylių orbitų elipsiškumą. Sekuliariuoju būdu susiformavusios poros iki susijungdamos viena aplink kitą sukasi labai ilgai, tad jų orbitos tampa beveik idealiai apskritiminės, tuo tarpu dinaminiu būdu susidariusios poros gali turėti įvairiai ištęstas orbitas.
Naujame tyrime mokslininkai išnagrinėjo šiuo metu žinomus juodųjų skylių susijungimus ir nustatė, kad dinaminis būdas greičiausiai atsakingas už daugumos juodųjų skylių porų atsiradimą. Analizei jie pasitelkė 62 gravitacinių bangų signalus iš juodųjų skylių porų.
Prie kiekvieno jie priderino modelį, kuriame juodųjų skylių masės fiksuotos anksčiau nustatyomis vertėmis, daroma prielaida, kad jos aplink savo ašį sukasi ta pačia kryptimi, tačiau varijuojamas orbitos elipsiškumas.
Bent keturi signalai tikrai atitinka stipriai elipsiškas orbitas. Turint omeny, kad dinamiškai besiformuojančių dvinarių elipsiškumai gali būti labai įvairūs, mokslininkai įvertino, jog toks didelių elipsiškumų skaičius tikėtinas, jei dinaminis būdas atsakingas už 35-100% dvinarių susidarymą. Kitąmet, kai pradės veikti atnaujintas gravitacinių bangų detektorius LIGO, nauji juodųjų skylių susijungimai bus aptinkami kone kasdien.
Naujųjų stebėjimų patikimumo pakaks, kad aptikus vos penkis signalus su patikimai išmatuotu elipsiškumu turėtų pavykti pasakyti, kuris formavimosi būdas iš tiesų dominuoja. Tyrimo rezultatai arXiv.