Pernai JAV Federalinė komunikacijų komisija įvedė taisyklę, kad visi nauji dirbtiniai palydovai privalės deorbituoti per penkerius metus po darbo pabaigos; dabartiniams palydovams deorbituoti užtrunka vidutiniškai apie 25 metus. Daugybė kompanijų kuria deorbitavimo technologijas, bet dažnai jos yra labai brangios. O štai studentų projektas SBUDNIC pademonstravo ypatingai pigų būdą deorbituoti erdvėlaivį ir tą padarė per mažiau nei pusantrų metų.
SBUDNIC buvo palydovas-kubiukas, 30x10x10 centimetrų stačiakampis gretasienis, pagamintas iš laisvai prieinamų nusipirkti komponentų. Be bazinių erdvėlaiviui būtinų komponentų, pavyzdžiui, ryšio sistemos, jis turėjo ir sulankstomą burę, kurią išskleidė pakilęs į orbitą. Pernai gegužę jį į maždaug 520 kilometrų aukščio orbitą pakėlė SpaceX raketa kartu su šūsnimi kitų palydovų.
Nors 520 km aukštyje atmosferos tankis, atrodytų, nykstamai mažas, ketvirčio kvadratinio metro ploto burė, išsiskleidusi kaip skėtis, sėkmingai gaudė retas molekules ir žemino orbitą. Leidimasis vis greitėjo: šiemet kovą SBUDNIC buvo 470 km aukštyje, o rugpjūčio pradžioje sudegė nusileidęs žemiau nei 150 km.
Palyginimui, kartu paleisti kiti mažieji palydovai kovą buvo virš 500 km, o rugpjūtį – virš 450 km aukštyje. Taigi mažytė, 30 dolerių tekainavusi ir pusantro kilogramo nesverianti sistema labai efektyviai nutraukė palydovą žemyn. Leidimosi greičiui įtakos galėjo turėti ir Saulės aktyvumas – šiemet jis stipresnis, nei tikėtasi, ir labiau įkaitina viršutinius atmosferos sluoksnius.
Taigi atmosferos tankis aukštai virš Žemės išauga, todėl nemažai palydovų patyrė sunkumų išlaikant orbitą.
Bet kuriuo atveju, sistema yra efektyvi, o padidinti jos plotą neturėtų būti sudėtinga. Vadinasi, net ir dideli palydovai pakankamai nesunkiai galėtų būti papildyti išskleidžiama bure, kuri misijos pabaigoje užtikrintų jų nusileidimą ir sudegimą atmosferoje, neteršiant orbitos.
