Trintis tarp oro masių ir paviršiaus, ypač įvairių kalnų ir kalnagūbrių, turėtų sustabdyti ir Veneros atmosferą, bet taip nevyksta. Kodėl? Per pastaruosius keletą metų atrasta užuominų, bet vieningo paveikslo susidaryti nepavyko.
Naujame tyrime bandoma tai pakeisti. Išnagrinėję dviejų Veneros orbitoje skrajojusių palydovų – Japonijos Akatsuki bei Europos Venus Express – ultravioletinių bangų ruože atliktus stebėjimus, mokslininkai pateikė pirmąjį Veneros atmosferos judėjimo modelį, paaiškinantį greitą jos sukimąsi.
Modelį sudaro du esminiai komponentai: šiluminė potvynio banga ir meridianinė cirkuliacija. Šiluminė potvynio banga susidaro dieninėje Veneros pusėje, kur Saulė įkaitina viršutinius atmosferos sluoksnius. Jie išsipučia ir susiformuoja tarsi kalnas, nuo kurio atmosfera, veikiama gravitacijos, ima riedėti žemyn – daugiausiai į vakarus, planetos sukimosi kryptimi. Banga suteikia atmosferai pakankamai energijos, kad palaikytų greitą sukimąsi. Tačiau vien šis procesas paaiškintų atmosferos judėjimą tik ties pusiauju.
Meridianinė cirkuliacija yra mažesnio mastelio apykaita, vykstanti išilgai planetos dienovidinių. Ties pusiauju atmosfera yra karštesnė, todėl kyla aukštyn, tada tolsta ašigalių link ir leidžiasi žemyn. Toks judėjimas perneša energiją tolyn nuo pusiaujo ir prisideda prie greito atmosferos judėjimo ties įvairiomis platumomis.
Lėtai besisukanti Venera daug kuo panaši į potvyniškai prirakintas planetas, kurios į savo žvaigždes visą laiką atsukusios vieną pusę. Tokių planetų turėtų būti daug prie mažų žvaigždžių, vadinamų raudonosiomis nykštukėmis; kartais svarstoma, kad būtent tokiose planetose daugiausia šansų rasti nežemišką gyvybę. Taigi šis atradimas padeda geriau suprasti ne tik Venerą, bet ir tokias egzoplanetas.
Tyrimo rezultatai publikuojami Science.