Komanda simuliavo šviesą, keliaujančią per Visatą šimtus tūkstančių kartų, o kiekvienas modeliavimas apėmė skirtingos masės juodąją skylę, keičiančią šviesos kelionę į Žemę.
30 milijardų kartų didesnė už mūsų Saulę
Kai tyrėjai į vieną iš savo modeliavimų įtraukė itin masyvią juodąją skylę, kelias, kuriuo šviesa iš tolimosios galaktikos pasiekė Žemę, atitiko kelią, matomą tikruose Hablo kosminio teleskopo užfiksuotuose vaizduose.
Komanda atrado itin masyvią juodąją skylę, objektą, viršijantį 30 milijardų kartų mūsų Saulės masę, priekinėje galaktikoje – tokį mastą astronomai mato retai.
Tai pirmoji juodoji skylė, rasta naudojant gravitacinį lęšį, o išvados kovo 29 d. buvo paskelbtos žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“.
Žvilgsnis atgal
Dauguma didžiausių juodųjų skylių, apie kurias žinome, yra aktyvios būsenos, kai prie juodosios skylės pritraukta medžiaga įkaista ir išskiria energiją šviesos, rentgeno spindulių ir kitos spinduliuotės pavidalu.
Gravitacinis lęšis leidžia ištirti neaktyvias juodąsias skyles, o tai šiuo metu neįmanoma tolimose galaktikose. Šis metodas leistų astronomams atrasti daug daugiau neaktyvių ir itin didelių juodųjų skylių, nei manyta anksčiau, ir ištirti, kaip jos išaugo tokios didelės.
Šio konkretaus atradimo istorija prasidėjo 2004 m., kai kolega Durhamo universiteto astronomas, profesorius Alastair Edge, peržiūrėdamas galaktikos tyrimo vaizdus, pastebėjo milžinišką gravitacinio lęšio lanką.
Prabėgus 19 metų ir pasitelkus kai kuriuos itin didelės raiškos vaizdus iš NASA Hablo teleskopo ir DiRAC COSMA8 superkompiuterio Durhamo universitete, daktaras Naitingeilas ir jo komanda sugebėjo tai dar kartą peržiūrėti ir toliau tyrinėti.
Juodųjų skylių paslapčių tyrinėjimas
Komanda tikisi, kad tai pirmas žingsnis, leidžiantis išsamiau tyrinėti juodųjų skylių paslaptis, o būsimi didelio masto teleskopai padės astronomams tirti dar tolimesnes juodąsias skyles, kad sužinotų daugiau apie jų dydį ir mastą.
