Prieš milijardus metų, Plutonas greičiausiai turėjo daug storesnę atmosferą, kuri tikriausiai nulėmė daug šiltesnį planetos klimatą nei jis yra šiuo metu. Dėl to Plutono paviršiuje galėjo tyvuliuoti ne tik vandenynas, bet ir ežerai, tekėti upės. „New Horizons“ Plutono paviršiuje užfiksavo dabar jau išnykusio ežero krantus ir dugną.
„Šalia buvusio ežero mes užfiksavome ir kanalų, kuriais keliaudavo vanduo“, – teigė Pietvakarių tyrimų instituto atstovas Alanas Sternas.
Dar prieš „New Horizon“ atvykimą į Plutoną, daugelis astronomų manė, kad nykštukinėje planetoje vyravo šaltas ir negyvybingas pasaulis. Tyrimų misijos metu paaiškėjo, kad ši planeta turi labai keistą ir įvairų kraštovaizdį, taip pat joje vyksta daug sudėtingų sąveikų tarp ledo, sudaryto iš vandens, metano, užšalusio anglies monoksido.
„Plutono ciklų įvairovė daug didesnė nei Žemėje, kur realiai yra tik viena besikondensuojanti ir išgaruojanti medžiaga – vanduo. Plutone tai gali daryti bent trys medžiagos. Negana to, viena su kita jos sąveikauja labai keistais būdais, kurių mes nesuprantame ir kol kas nesuvokiame. Tų reakcijų padarinius mes galime matyti visame Plutono paviršiuje“, – sakė Willas Grundy'is iš Lowell observatorijos.
„New Horizons“ šiuo metu yra taip toli nuo Žemės, kad duomenų į jį ir iš jo pasiuntimas 186 tūkst. mylių per sekundę greičiu trunka maždaug penkias valandas.
Aptikta, kad Plutonas turi uolų branduolį, kurį supa iš vandens sudaryto ledo mantija. Šis kūnas apsuptas metano, anglies monoksido ir azoto. Kai jį kaitina toli esanti Saulė, šie elementai tampa garais, o dar vėliau šie garai tampa krituliais.
