Kalėdų rytą argentinietis Jose Antonio Nievas, vaikščiodamas netoli savo namų tekančios upės pakrante, purve pastebėjo apvalų juodą žvynuotą objektą. Iš pradžių pamanęs, kad tai gali būti dinozauro kiaušinis, jis iškasė šį objektą iš purvo. Visgi paleontologai, pamatę šio radinio nuotraukas, spėja, kad tai visgi ne kiaušinis, o gliptodonto kiautas.
Šie šarvuoti, vėžlius primenantys žinduoliai gyveno Pietų Amerikos teritorijoje pleistoceno epochoje, kuri prasidėjo prieš 2,6 mln. metų ir baigėsi prieš 11,7 tūkst. metų. Apie trijų metrų ilgio gliptodontai buvo artimi dabartinių šarvuočių giminaičiai ir turėjo masyvius apvalius kiautus, o vienas individas galėjo sverti iki dviejų tonų. Šie gyvūnai mito žemais augalais, augančiais netoliese vandens telkinių – upių ar ežerų. Jų metabolizmo sistema galėjo prisitaikyti net ir prie labai mažų maisto kiekių, tad jie galėdavo ilgai iškęsti maisto trūkumą.
Masyvūs kiautai gliptodontus apsaugodavo nuo gan retai juos užpuolančių plėšrūnų, o žvynais padengtos tvirtos ir lanksčios uodegos tarnaudado, kaip ginklas kovojant tarpusavyje dėl teritorijos ar patelių. Mokslininkai spėja, kad dėl gliptodontų išnykimo kalti pirmykščiai žmonės, gyvūnų kiautus naudoję kaip „palapines“ nuo atšiaurių oro sąlygų.
