Dabar atrastas kvazaras-rekordininkas: daugiausiai spinduliuojantis ir sparčiausiai dujas valgantis objektas. Žinomas tik katalogo numeriu J0529-4351, jis turi 17 milijardų Saulės masių juodąją skylę, į kurią per metus įkrenta apie 350 Saulės masių dujų; kitaip tariant, jis suvalgo po maždaug vieną Saulės masę per dieną.
17 milijardų Saulės masių nėra juodosios skylės masės rekordas, tačiau masyvesni žinomi objektai yra ramūs – dujų beveik nevalgo. Tuo tarpu J0529-4351 ryja dujas beveik taip sparčiai, kaip tik įmanoma: valgant dar sparčiau, išspinduliuojamų fotonų slėgis nusvertų gravitaciją ir sulaikytų dujas nuo tolesnio artėjimo prie juodosios skylės.
Jo šviesa mūsų link sklinda 12 milijardų metų, taigi kvazaras toks buvo Visatai esant mažiau nei dviejų milijardų metų amžiaus. Atrasti šį objektą prireikė naujoviško-senoviško paieškos algoritmo. Įprastai šiandieninius apžvalginių stebėjimų duomenis astronomai analizuoja pasitelkdami mašininio mokymosi algoritmus, kurie gali labai greitai atrinkti dominančius objektus nuotraukose ar kitokio pobūdžio duomenyse.
Deja, šie algoritmai turi ir trūkumą – jie lengviau atrenka objektus, kurie panašūs į jau žinomus. Tuo tarpu ekstremalūs objektai dažnai praslysta pro tinklą. Tad norėdami aptikti pačius ryškiausius kvazarus, mokslininkai pasitelkė senesnius paieškų metodus, kuriems ne toks svarbus objektų tipiškumas.
Turėdami tokį ekstremalų kvazarą, astronomai galės sukalibruoti įvairius stebimus sąryšius tarp kvazarų savybių. Viena jų yra ryšys tarp šviesio ir plačiųjų linijų regiono – zonos aplink juodąją skylę, kur dideliu greičiu laksto palyginus maži dujų debesys – spindulio.
Sąryšis gerai žinomas ir plačiai naudojamas siekiant įvertinti regiono dydį, tačiau nėra žinoma, ar jis išlaiko formą pasiekus labai aukštą šviesį. J0529-4351 leis tą nustatyti. Plačiųjų linijų regiono spindulys reikalingas norint apskaičiuoti juodosios skylės masę, taigi naujasis atradimas padės patikslinti ir šiuos matavimus, svarbius tikrinant galaktikų evoliucijos modelius.
