„Mona Lisa“ – tai 77×53 cm dydžio portretas, saugomas Luvre. Leonardas da Vinči jį tapė XVI amžiaus pradžioje. Greičiausiai jis buvo užbaigtas per trejus metus, nors kai kurie šaltiniai teigė, kad garsusis Renesanso žmogus prie jo dirbo net 14 metų. Žinoma, ne nuolat – tuo pat metu da Vinči užsiėmė kitais meno kūriniais, mokslais ir mokymu. Luvro muziejaus lobynai yra tiesiog neišsemiami – nesunkiai būtų galima susidaryti nuomonę, kad „Mona Lisa“ nėra įspūdingiausias muziejaus kūrinys. Tačiau būtent prie jo būriuojasi didžiausios turistų grupės.
„Mona Lisa“ sensta. Nepaisant idealių aplinkos sąlygų ir milžiniškų mokslininkų pastangų, niekas negali pasakyti, kaip paveikslas atrodys po kelių dešimtmečių. Kada nors jam reikės rimtos restauracijos. Svarbu išsaugoti portreto grožį, todėl Luvro muziejus pasikvietė kompaniją „Lumiere Technology“, kuri nuskenavo ir suskaitmenino paveikslą. Kartu tai suteikė galimybę pažvelgti į visas portreto detales.
Galingos kameros į „Mona Lisa“ pažvelgė pasitelkusios ir IR šviesą. Ji išryškino skirtingus paveikslo sluoksnius, kuriuos vėliau buvo galima analizuoti atskirai. Ir mokslininkai šį tą pastebėjo, ko plika akimi nebuvo matę – spolvero.
Spolvero – tai anglies eskizas, piešiamas prieš paveikslo tapymą. Tikriausiai prisimenate, kaip mokykloje piešinius pirmiausia piešdavote pieštuku, o vėliau juos užpildydavote spalvomis. Spolvero yra panašus tik, aišku, daug pažangesnis metodas. Ir da Vinčis jį naudojo. Anglies linijos išryškėjo šviesesnėse paveikslo dalyse.
Kodėl tai svarbu? Viskas, kas susiję su „Mona Lisa“, yra svarbu. Tos blankios linijos padėjo mokslininkams suprasti, kad originali paveikslo idėja buvo kiek kitokia. Kažkuriuo metu da Vinčis nusprendė, kad paslaptingos šypsenos dama turi būti pasisukusi labiau į stebėtoją – originaliai veidas buvo pasuktas labiau kampu.
Be to, mokslininkai mano, kad „Mona Lisa“ spolvero linijos padėjo sukurti ir kitus darbus.
Tai – „Mona Lisa“ kopija, saugoma Prado muziejuje Madride. Iki 2012 metų buvo manoma, kad tai – tik viena iš daugybės paveikslo kopijų. Tačiau atlikus restauraciją paaiškėjo, kad tai – vienas tiksliausių tokio tipo darbų, tikriausiai nutapytas paties da Vinči dirbtuvėse. Manoma, kad Prado „Mona Lisa“ yra da Vinči mokinio darbas. O tos spolvero linijos galėjo būti vienas iš mokymo metodų, savotiška demonstracija, siekiant gerinti mokinių meistriškumą.
Pascalis Cotte, tyrimo autorius, teigia, kad tai yra reikšmingas atradimas. Visų pirma, jis pašalina tą paslapties šydą nuo da Vinči meistriškumo – nebuvo jokio paslaptingo nušvitimo ir antgamtiško šokio teptuku. Dailininkas garsiausią savo paveikslą tapė ilgai ir metodiškai viską planuodamas. Antra, tai parodo, kad senieji darbai dar gali slėpti įdomių detalių, kurias išryškins naujos technologijos.
