Apskritai pirmą kartą žiedai aplink asteroidą – kitą kentaurą Chariklą – aptikti 2013 metais, po keleto metų paskelbta ir apie analogišką atradimą prie Cheirono. Dabar nauji duomenys privertė pakeisti šią interpretaciją: Cheironą supa kažkokios medžiagos telkiniai, bet jie nesudaro žiedų.
Visi minėti atradimai padaryti stebint okultacijas: įvykius, kai asteroidas trumpam uždengia kokią nors žvaigždę. Žinodami asteroido orbitą, galime prognozuoti ir kada bei kuriose Žemės vietose bus matomos okultacijos. Jų stebėjimai yra geriausias būdas išsiaiškinti asteroido formą bei dydį, nes nuo jų priklauso okultacijos pradžia ir pabaiga bei regiono, kuriame ji matoma, plotis. Taip pat okultacija leidžia įvertinti, ar asteroido aplinkoje esama kitų objektų – pavyzdžiui, palydovų arba žiedų.
2018 metų lapkritį Cheironas okultavo neryškią žvaigždę, turinčią tik ilgą Gaia katalogo numerį, o reiškinys buvo matomas iš Pietų Afrikos. Prieš pagrindinę okultaciją pastebėti trys žvaigždės priblėsimai, po jos – dar du.
Papildomų medžiagos sankaupų nuotoliai nuo Cheirono yra apie 250-400 kilometrų. Tokie atstumai sutampa su 2011 metų okultacijos duomenyse identifikuotų žiedų geometrija, tačiau gerokai skiriasi nustatytas medžiagos tankis: 2018 metais jie uždengė 16-31 proc. žvaigždės šviesos, 2011-aisiais – apie dvigubai daugiau.
Be to, 2011 metais tiek prieš asteroidą, tiek už jo buvo matoma po du telkinius, kurių atstumai nuo asteroido į abi puses vienodi – to ir tikėtumėmės iš dviejų žiedų, supančių asteroidą. 2018 metų okultacijoje atsirado papildoma sankaupa prieš asteroidą, o ir atstumai nuo asteroido tapo šiek tiek skirtingi.
Pernai Cheironas okultavo dar vieną žvaigždę, o neseniai paskelbti šio įvykio duomenys irgi rodo aplinkinių medžiagos sankaupų kitimą per dešimtmetį. Kartu paėmus visi trys duomenų rinkiniai nebeatitinka žiedų interpretacijos.
Greičiausiai Cheironą supa dulkių sankaupos, kurios palyginus greitai keičiasi. Toks scenarijus ir apskritai labiau tikėtinas, nei žiedai, mat tokiam mažam kūnui – Cheirono spindulys vos viršija 100 kilometrų – išlaikyti žiedus stabiliose kelių šimtų kilometrų spindulio orbitose tiesiog nepakanka gravitacijos.
Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal (2018 metų okultacija) ir Astronomy & Astrophysics (2022 metų).