Kaip rašoma pranešime spaudai, jis – vienas pagrindinių Lietuvos kosmoso veiklų iniciatorių ir skatintojų.
Laureatui ilgą laiką teko dirbti su įvairiomis telekomunikacijų technologijomis, kurių viena – ryšių tarp palydovų technologija. Su šia technologija jis susijęs nuo 1998 m., kai buvo įgyvendintas radijo stoties M–1 signalų perdavimas per palydovą ir paskirstymas į siųstuvus Lietuvoje.
Tai ilgainiui tapo įmonės veikla, kurios pagrindinis tikslas buvo aptarnauti klientus esančius šalyse, kuriose blogai išvystyta ryšių infrastruktūra. Maždaug 2008 metais buvo pradėta dirbti su Europos kosmoso programomis, kartu su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra dalyvavo pasiruošime stojant į Europos kosmoso agentūrą.
Pirmųjų lietuviškų palydovų paleidimas į kosminę orbitą reikalavo daugybės darbo. Nors patys palydovai buvo nedideli, bet nuveiktas darbas tikrai svarus.
„Dalyvavo pora didžiausių Lietuvos – Vilniaus ir Kauno technologijos – universitetų, daug jaunimo ir rėmėjų. Projektas buvo suorganizuotas rėmėjų ir universitetų lėšomis, tai nebuvo kažkokia valstybinė programa“, – prisimena Vidmantas.
Jis pats turėjo galimybę padėti tiek palydovo konstravimo, tiek paleidimo procese, nes reikėjo surasti, kas galėtų tą palydovą nugabenti į kosmosą, atlikti daugybę patikrinimo procedūrų, bandymų.
Šiais klausimais Vidmantui teko bendrauti su Nacionaline aeronautikos ir kosmoso administracija (angl. NASA – National Aeronautics and Space Administration) atstovais. Po to buvo pasirašyta sutartis su viena iš privačių bendrovių, kurios turėjo sutartį su NASA dėl krovinių gabenimo į tarptautinę kosminę stotį.
Tokiu būdu projektas per porą metų virto realybe. Du palydovai „LitSat–1“ ir „LituanicaSat–1“ buvo paleisti į kosmosą, kur sėkmingai atliko numatytas užduotis.
Šių palydovų paleidimas į kosmosą turėjo didžiulį rezonansą viešojoje erdvėje. Visuomenė plačiai sužinojo apie vieną iš kosmoso veiklų – palydovo kūrimą, svarbą ir reikalingumą, kosmoso veiklų naudingumą.
Lietuvos aerokosmoso asociacijos direktorius mano, kad Lietuva turėtų stengtis būti „smaigalio viršūnėje“, stengtis konkuruoti savo žiniomis, patirtimi, technologijomis. Tiesa, kalbėdamas apie verslo, mokslo ir valdžios bendradarbiavimą, kaip vieną iš didžiausių problemų išskiria tai, kad jis nėra tvarus. Kiekviena sritis, ar tai būtų valdžios institucijos, ar tai būtų mokslo įstaigos ar verslo įmonės, dažnai turi skirtingus tikslus, todėl aukštųjų technologijų produkcijos kūrimas, netgi turint pakankamai žmogiškųjų resursų ir patirties, vis tiek užtrunka 2–3 metus. O norint pradėti plėtoti naują sritį, tam reikia kelerių ar net dešimties metų.
Tam, V. Tomkaus nuomone, reikia kurti tokią inovacijų ekosistemą, kuri leistų eksperimentuoti ir rizikuoti.
„Reikia kurti pradedančias įmones, leisti joms bandyti, leisti jiems dirbti galbūt visiškai nežinomose srityse. Keli iš jų dažniausiai vis tiek iškyla ir duoda tą siektą proveržį, kuriuo galima didžiuotis“, – mano Vidmantas Tomkus.
