Malonus pats procesas
Kiekvienais metais į poledinę žūklę ant Kuršių marių su draugais atvažiuojantis marijampolietis Ričardas prisiminė tuos laikus, kai ledas būdavo toks storas, kad juo važiavo ne tik lengvieji automobiliai, bet ir autobusai: "Darbovietės užsakydavo autobusus, kuriais vyrus atveždavo iki Ventės. Tada, kad nereiktų eiti pėsčiomis, buldozerių nuvalytu taku per ledą atveždavo iki žūklavietės. Čia dalis keleivių išlipdavo ir gręždavo eketes, o kiti taip ir likdavo autobuse. Žvejoti jie jau neturėdavo jėgų."
Ričardas skundėsi, kad vakar beveik niekas nekibo, o ir ištrauktas žuveles kaip mat pasičiupdavo grobio tykantys kirai.
Kai kuriems Ričardo kolegoms sekėsi geriau. Iš Mažeikių atvažiavęs Stasys su draugu ant ledo sėdėjo visą naktį. Jie iš plėvelės susimeistravo užuovėją, rogutėmis atsivežę automobilių akumuliatorius pasirūpino apšvietimu. Vyrų pastangos buvo sėkmingos - jiedu sugavo per 20 stintų ir tris vėgėles. "Aš jų valgyti nemėgstu, - raukėsi Stasys. - Man malonus pats žvejojimo procesas. Dėl to ir ant ledo kasmet atvažiuoju."
Iš visos Lietuvos suvažiavusiais žvejais labiausiai džiaugiasi Preilos parduotuvėlių savininkai. Anot jų, jei nebūtų stintautojų, įmonėlės bankrutuotų. Vienas žiemos mėnuo, kai Kuršių mariomis neršti plaukiančios stintos privilioja žvejus, duoda daugiau pajamų, nei visi likę rudens ir žiemos mėnesiai.
Ant ledo geriau nelipti
Ledas laikomas tvirtu, jei jis storesnis nei 7 centimetrai. Toks ledas žmogų jau išlaiko. Tačiau kelių asmenų grupė turėtų vaikščioti ne plonesniu kaip 12 centimetrų ledu. Ugniagesiai pabrėžia, kad šiuo metu ledas ant ežerų ir upių plonas, tad vaikščioti juo reikia itin atsargiai, o geriau - iš viso ant jo nelipti.
Sinoptikai taip pat perspėja, kad teigiama temperatūra dieną neleidžia susidaryti vientisam ir storam ledo sluoksniui, todėl visi norintieji pasivaikščioti ar papramogauti savaitgalį ant vandens telkinių turėtų būti labai budrūs.
Poledinės žūklės mėgėjai puikiai supranta, kad rizikuoja, tačiau teigia negalintys elgtis kitaip. Vakar jie tikino, kad ledo storis siekia apie 10-15 centimetrų. Trečiadienį keliems žvejams kelionė į krantą vos nesibaigė tragiškai - plonas ledas lūžo. Laimė, žvejai išsigelbėjo.
Aukų kol kas išvengta
Pranešimą apie nelaimę - ties Preila ant Kuršių marių įlūžusius žvejus - neseniai gavo ir Neringos priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba (PGT). Pagalba buvo išsiųsta nedelsiant, žvejai krantą sugebėjo pasiekti patys. Sušalusiems vyrams labiau reikėjo medikų pagalbos.
Šis "pasivažinėjimas" gelbėti dviejų žvejų gelbėtojų tarnybai kainavo apie 200-300 litų. Ugniagesius piktina, kad tuo metu galėjo būti gautas kvietimas, pavyzdžiui, į didelį gaisrą.
Šilutės rajono PGT vadovai taip pat pripažįsta, kad žvejų iš visos Lietuvos gelbėjimas įsmukus į properšas ar atskilus ledo lyčiai - kasmetinis užsiėmimas. Šiemet dar neskendo nė vienas žvejys.
Už pagalbą reiktų mokesčio?
Šilutiškiai skaičiuoja, kad per vieną išvyką gelbėti žvejų tik degalams išleidžiama apie 150 litų. O kur dar žmonių darbas vandenyje ir sausumoje, technikos naudojimas?
Apie būtinybę apmokestinti "drąsuolių" gelbėjimo operacijas yra užsiminęs ir Seimo narys Vytautas Čepas. "Jei žvejai nepaiso įspėjamųjų ženklų ir sąmoningai rizikuoja gyvybe, jų gelbėjimo operacijas reikėtų apmokestinti. Juk jie tyčia elgiasi lengvabūdiškai ir neatsakingai. Tad turėtų žinoti, kad nutikus nelaimei teks padengti jų gelbėjimo išlaidas. Gal tada tokių žvejų sumažėtų", - svarstė parlamentaras.
Tačiau Neringos PGT viršininkas Marius Šverebas skeptiškai vertina šį siūlymą: "Negalime žmonių gąsdinti ir sakyti, jog už pagalbą teks susimokėti. Jei reikalausime užmokesčio, žvejai bijos kviesti pagalbą. Taip gali atsirasti žmonių aukų, o mums kiekviena gyvybė brangi."
Jokie draudimai ar baudos neatbaidys poledinės žūklės mėgėjų nuo jų mėgstamo užsiėmimo. Daugelis žvejų pripažino, kad sėdėti ant plonyčio ledo, kuris bet kada gali imti skilti, baisu, tačiau jie esą neturi kito pasirinkimo. "O ką daryti?" - retoriškai klausė žvejai.
