Nepaisant to, kad fiziko, Nobelio premijos laureato smegenys 1955 metais po jo mirties, buvo padalytos į 240 gabalėlių ir atiduotos mokslininkams, daugelis mėginių su smegenų dalelėmis dingo, o informacijos apie jų anatomiją buvo itin mažai.
Mokslininkai tyrimui panaudojo smegenų nuotraukas, užfiksuotas dar prieš jas padalijant ir pagal jas sudarė „žemėlapį“, kuriame buvo matoma kaip 240 smegenų sričių tarpusavy jungiasi dviem tūkstančiais plonyčių gijų.
Fotografijos, atskleidžiančios nemažai faktų apie A. Einsteino smegenų ypatumus, buvo paimtos iš asmeninės smegenis skrodusio patologo Tomo Harvey kolekcijos, Palyginimas su 85 kitomis smegenimis parodė, kad nors gerbiamo mąstytojo smegenys buvo vidutinio dydžio ir svėrė 1,230 gramų, tam tikrose smegenų srityse vingių ir griovelių skaičius yra neįprastai didelis.
Floridos universiteto antropologas Deanas Falkas kiekvienoje smegenų skiltyje rado „sričių, kuriose raukšlių susirangymas yra neįtikėtinai sudėtingas.“
Šio eksperimento rezultatai patvirtino dviejų ankstesnių to paties mokslininko tyrimų rezultatus, kurie teigė, kad neįprasta smegenų vingių struktūra galėjo būti susijusi su neeiliniais A. Einsteino sugebėjimais spręsti fizikos problemas.
Aprašydami smegenis D. Falkas ir jo kolegos taip pat pastebėjo, kad A. Einsteino smegenys buvo išsiplėtusios srityse, kurios perduoda nervų sistemos impulsus veidui, liežuviui ir priekinei smegenų žievės daliai, kuri siejama su gebėjimu koncentruotis ir planuoti.
Smegenų padidėjimas srityse besisiejančiose su veidu ir liežuviu galėtų paaiškinti, kodėl A. Einsteinas sakė, jog mąstydamas jis nenaudojo žodžių, bet mąstydavo abstrakčiai. Mokslininkai sako, kad gali būti taip, jog jis neįprastai naudojo motorinę smegenų žievę.
Mokslininkų komanda ne tik išanalizavo nuotraukas, jie taipogi sudarė bendrą smegenų žemėlapį, vildamiesi, kad tyrinėtojai panaudos jį būsimuose eksperimentuose.
„Svarbiausias šito tyrimo pasiekimas yra tai, kad detaliai aprašyta visa A. Einsteino smegenų anatomija“, - žurnalui „The Science“ teigė Harvardo medicinos mokyklos mokslininkas Albertas Galaburda.
Tolimesni tyrimai turėtų padėti išsiaiškinti ar A. Einsteinas gimė su išskirtinėmis smegenimis, kurios jam suteikę talentą fizikos srityje, ar nuostabūs pasiekimai paskatino jo smegenis keistis neįprastu būdu. D. Falkas ir A. Galaburda teigia, jog abu šie veiksniai galėjo būti svarbūs, tačiau neatmetama galimybe, kad prie to prisidėjo ir itin rūpestingas A. Einsteino ugdymas.
