Ši problema labiau susijusi su mūsų emigrantais, kurie su šeimomis apsigyveno svečiose šalyse, galbūt net nusprendė ten likti visam laikui. Vakarų šalyse valstybinė kalba ir jos grynumas labai vertinami. Didžiojoje Britanijoje žmogus, kalbantis su svetimu akcentu, negali tikėtis gauti darbo, kuriame jis bendraus su kitais žmonėmis ar klientais, o prestižiniai ir gerai mokami darbai būtent tokie. Britas, jeigu jūs su juo bendraujate ir kalbate ne visai gryna anglų kalba, nei akimis, nei veido išraiška neparodys, ką apie jus mano. Bet visaverčiu žmogumi jis jūsų nelaiko – galite būti tikri. Jie ir savo piliečius rūšiuoja pagal tarseną, gramatikos tikslumą, žodyno turtingumą, ir tos klasės nesimaišo, retai būna mišrių vedybų, pareigybės irgi dažnai priklauso nuo klasės. O klasė matyti iš kalbos. Prancūzai taip pat labai jautriai reaguoja į savo kalbos grynumą.
Ne kartą užsienyje susidurdavau su normaliomis, patriotiškomis lietuvių šeimomis, bet su vaikais jose būdavo kalbama tik vietos kalba. Kartais vaikams net draudžiama kalbėti lietuviškai. ,,Sugadins savo tarseną“, – atsiprašo svečio iš Lietuvos.
Nesirengiu nei ,,Lietuva, Tėvyne mūsų“ giedoti, nei pamokslauti. Šiandien noriu pagvildenti kitą temą.
Pastaraisiais metais mokslininkai susidomėjo dvikalbyste ir padarė išvadą, kad dviejų kalbų mokėjimas ne tik leidžia bendrauti su daug didesniu būriu žmonių. Dvikalbystė padaro žmogų protingesnį ir net gudresnį, nes stipriai veikia smegenis. Padeda greičiau orientuotis ir susigaudyti net tokiose srityse, kurios su kalba neturi nieko bendra. Dar daugiau. Dvikalbystė – stiprus skydas nuo vadinamojo smegenų suminkštėjimo senatvėje. Tai prieštarauja nuomonei, kuri buvo paplitusi, kad antroji kalba trukdo mokytis ir vaikui, ir suaugusiajam. Net buvo manoma, kad tai pristabdo intelekto raidą. Tai klaidingas įsitikinimas. Taip, tyrimai parodė, kad dvikalbio žmogaus smegenyse abi kalbos aktyvios net tada, kai jis vartoja tik vieną. Bet tai, kas atrodo kaip trukdis, iš tikrųjų teikia didelę naudą. Smegenys priverstos išspręsti tą vidinį konfliktą ir taip stiprina pažinimo gebėjimus. Pavyzdžiui, dvikalbiai greičiau negu mokantieji tik vieną kalbą sprendžia galvosūkius.
Keliuose vaikų darželiuose buvo atliktas eksperimentas. Mišrioms vaikų grupėms buvo išdalyti raudono kartono kvadratėliai ir mėlyni skrituliukai. Buvo paprašyta surūšiuoti kartoniukus pagal formą, o paskui sudėlioti į priešingos spalvos dėžutes: mėlynus – į raudoną, raudonus – į mėlyną. Dvikalbiai vaikai užduotį atliko daug greičiau.
Daugelis įvairiose šalyse atliktų stebėjimų patvirtina, kad dvi kalbas mokančio žmogaus smegenyse sustiprėja vadinamosios komandinės sistemos – tos, kurios atsakingos už dėmesį, veiksmų planavimą ir viską, kam reikalingas guvus protas. Be to, juos sunkiau sutrikdyti, kai dėmesį reikia perkelti iš vieno objekto į kitą, ir jie geriau įsimena informaciją, pavyzdžiui, kuriuo keliu ėjo ar važiavo.
Bet kodėl rungtyniavimas tarp dviejų aktyviai vartojamų kalbų pagerina pažinimo galią? Alberto Costos, Ispanijos Pompeu Fabros universiteto tyrėjo, nuomone, taip yra todėl, kad dvikalbiui reikia išmokti peršokti nuo vienos kalbos į kitą. Vaikui reikia kalbėti viena kalba, sakysim, su tėčiu, kita – su mama. Tam jis turi stebėti pasikeitimus aplinkoje taip, kaip tai darome vairuodami. A. Costa ir jo kolegos, tirdami italų ir vokiečių dvikalbius ir tokios pat aplinkos vienakalbius, pastebėjo, kad dvikalbiai ne tik užduotis atlieka geriau, bet ir išeikvoja mažiau smegenų energijos.
Mokslininkams dabar jau visiškai aišku, kad dvikalbystė tobulina smegenų veiklą ne tik vaikystėje, bet ir tada, kai žmogus antrą kalbą išmoksta būdamas vyresnio amžiaus. Kalifornijos universiteto neuropsichologo Tamaro H. Gollano vadovaujama grupė tyrė 44 vyresnio amžiaus žmones, mokančius anglų ir ispanų kalbas. Mokslininkai įsitikino, kad kuo geriau tiriamieji jas mokėjo, tuo atsparesni jie buvo, palyginti su kitais, demencijai – liguistam atminties praradimui, silpnaprotystei ir kitiems Alzheimerio ligos simptomams. Mokslininkai padarė išvadą: kuo aukštesnis dvikalbystės lygis, tuo vėliau prasideda žmogaus saulėlydis.
O kaip bus su vaiku, kuris auga lietuvių šeimoje užsienyje, tačiau jo tėvai bijo, kad jis nekalbės ,,kaip tikras anglas“? Specialistai atsako: tartis, akcentas atsiranda ne todėl, kad žmogus moka kitą kalbą, lietuvių ar kinų, ar galbūt kelias kalbas. Akcentą, tartį lemia mokykla ir aplinka. Jeigu šeima ilgesnį laiką gyvena Londono Ist Ende, vaikas kalbės kokni akcentu, nors tu jį suketvirčiuok. Airijoje sakinio pabaigą vis užries tarsi klausdamas. O lietuvių kalbą užmirš, jei su juo bus mažai kalbama lietuviškai. Taigi, mokėti kalbų – naudinga. Tai visi seniai žinojome. Bet kad tas mokėjimas dar ir sveikatą pagerina, iš tikrųjų nuostabu.
