Namie to geriau nebandyti. Kelias dienas po kelis kartus per parą kam nors turi būti sukeliamas skausmas. Tas skausmas visuomet malšinamas morfinu. Tačiau paskutinę eksperimento dieną morfinas pakeičiamas druskos tirpalu. Kaip bebūtų keista, druskos tirpalas taip pat numalšina skausmą.
Tai – placebo poveikis. Kažkodėl kartais daugybė įprastomis sąlygomis visiškai neveiksmingų dalykų gali veikti labai stipriai. Kai Turino universiteto (Italija) mokslininkas Fabrizio Benedetti atliko aprašytąjį eksperimentą, paskutinį kartą skausmas buvo malšinamas į druskos tirpalą pridėjus naloksono – vaisto, kuris blokuoja morfino veikimą. Rezultatas – druskos tirpalo savybė malšinti skausmą išnyko.
Taigi kas iš tikrųjų vyksta? Medikai jau dešimtmečius žino apie placebo poveikį, o naloksono priedas įrodo, kad yra ir biocheminis placebo veikimo mechanizmas. Tačiau daugiau apie tai nežinoma nieko.
F.Benedetti po šio eksperimento taip pat įrodė, kad druskos tirpalo placebo gali silpninti sergančiųjų Parkinsono liga tremorą ir raumenų rigidiškumą. Jis su kolegomis išmatavo druskos tirpalą vartojusių pacientų neuronų aktyvumą. Paaiškėjo, kad pavieniai pagumburinio branduolio neuronai (įprastas taikinys siekiant palengvinti Parkinsono ligos simptomus) pradėjo perdavinėti signalus kur kas rečiau, rečiau pasireikšdavo ir impulsų serijos – tai yra dar vienas Parkinsono ligos bruožas. Neuronų aktyvumas sumažėjo kartu su simptomų susilpnėjimu: druskos tirpalas tikrai kažkaip suveikė.
Paties F.Benedetti teigimu, apie placebo mums dar daug ką reikia sužinoti. Tačiau viena aišku: suvokimas gali paveikti kūno biochemiją. „Ryšys tarp tikėjimosi ir terapinio poveikio yra nuostabus modelis, galintis padėti suprasti kūno ir proto tarpusavio sąveiką“, - sakė F.Benedetti. Dabar mokslininkams reikia išsiaiškinti, kur ir kada suveikia placebo. Gali būti ligų, kurių placebo neveikia. Skirtingos ligos gali turėti bendrą mechanizmą. Kol kas – niekas nėra aišku.
Panašu, kad mūsų Visata yra nepaaiškinamai vienoda. Pažvelgus nuo vieno matomos Visatos krašto iki kito pastebėsime foninį mikrobanginį spinduliavimą, kurio temperatūra visur yra vienoda. Gal tai ir neatrodo labai jau nuostabu. Tačiau suvokiant, kad matomos Visatos pakraščius skiria 28 mlrd. šviesmečių atstumas, o mūsų Visata yra 14 mlrd. metų amžiaus, tai tikrai keista.
Niekas negali judėti greičiau už šviesą, todėl neįmanoma, kad karštas spinduliavimas iš vieno Visatos krašto suvienodintų kito Visatos krašto šiltesnės ir šaltesnės erdvės zonas, atsiradusias Didžiojo sprogimo metu.
Horizonto problema – vienas didžiausių kosmologų galvos skausmų. Problema yra tokia rimta, kad prikurta keletas gana radikalių jos paaiškinimų, pavyzdžiui, „infliacija“.
Horizonto problemą galima išspręsti teigiant, kad kurį laiką po Didžiojo sprogimo Visata plėtėsi ypač greitai ir per 10- 33 sekundės padidėjo 1050 kartų. Tačiau ar tai nėra tik siekiant paaiškinti reiškinį sugalvota teorija? „Infliacija būtų tinkamas paaiškinimas, jei ji iš tikrųjų būtų vykusi“, – sakė Kembridžo universiteto (D.Britanija) astronomas Martinas Reesas. Tačiau visa bėda yra tame, kad niekas nežino, dėl ko taip galėjo atsitikti.
Taigi, galima sakyti, kad infliacijos sąvoka padeda įminti vieną mįslę, bet tučtuojau užduoda ir kitą. Šviesos greičio nepastovumas galėtų išspręsti horizonto problemą, tačiau uždavus klausimą „kodėl“, toks teiginys netenka viso savo žavesio. Todėl, moksliniu požiūriu, foninio spinduliavimo temperatūros vienodumas kol kas dar yra anomalija.
3. Ultra-energingi kosminiai spinduliai
Jau daugiau nei dešimtmetį Japonijos mokslininkai stebi kosminius spindulius, kurie neturėtų egzistuoti. Kosminiai spinduliai yra dalelės – dažniausiai protonai, bet kartais ir sunkūs atomų branduoliai – erdvę skrodžiančios greičiu, artimu šviesos greičiui. Kai kurie Žemėje aptikti kosminiai spinduliai atkeliavo iš supernovų ir kitų didžiulių kosminių įvykių, tačiau vis dar nežinoma pačių energingiausių dalelių kilmė. Tai yra pačios energingiausios iš visų kada nors gamtoje stebėtų dalelių. Tačiau ne tai yra tikroji paslaptis.
Kosminių spindulių dalelėms keliaujant per erdvę jos netenka energijos po susidūrimų su visur esančiais nedidelės energijos fotonais – pavyzdžiui, tokiais, iš kurių sudarytas kosmoso mikrobangų foninis spinduliavimas. A.Einšteino specialioji reliatyvumo teorija teigia, kad bet kuri dalelė, į Žemę atkeliavusi iš svetimos galaktikos, bus patyrusi tiek energiją atimančių susidūrimų, kad maksimali jos energija būtų 5*1019 elektronvoltų. Tai yra Greiseno-Zacepino-Kuzmino riba.
Tačiau per pastarąjį dešimtmetį Tokijo universiteto (Japonija) Akeno gigantiškais oro lietaus masyvas – 111 dalelių jutiklių, išdėstytų 100 kvadratinių kilometrų plote – aptiko keletą kosminių spindulių, kurių energija viršija Greiseno-Zacepino-Kuzmino ribą. Teoriškai jie gali būti atkeliavę tik iš mūsų galaktikos, taip išvengdami energijos praradimo ilgoje kelionėje. Tačiau astronomai mūsų galaktikoje negali aptikti jokio šių spindulių šaltinio. Taigi kas iš tikrųjų vyksta?
Viena iš galimybių – kokia nors klaida Akeno pateiktuose rezultatuose. Kita – kad A.Einšteinas buvo neteisus. Jo specialioji reliatyvumo teorija teigia, kad erdvė visomis kryptimis yra vienoda, tačiau kas būtų, jei dalelių judėjimui kokia nors kryptis yra palankesnė? Tuomet kosminiai spinduliai galėtų išlaikyti daugiau savo energijos ir viršyti Greiseno-Zacepino-Kuzmino ribą.
Pierre'o Augerio eksperimentą Mendozoje (Argentina) atliekantys mokslininkai dabar bando išspręsti šią problemą. Eksperimento vykdytojams duomenis teiks 3000 kvadratinių kilometrų plote išdėstyti 1600 jutiklių. Tikėtina, kad eksperimento metu bus nustatyta iki Žemės atkeliaujančių spindulių energija ir bus lengviau paaiškinti Akeno rezultatus.
Lydso universiteto (D.Britanija) astronomas Alanas Watsonas, taip pat einantis ir Pierre'o Augerio projekto atstovo spaudai pareigas, jau įsitikinęs, kad čia yra kažkas, ką verta išsiaiškinti. „Neabejoju, kad būna ir energingesnių nei 1020 elektronvoltų spindulių. Man įtikinti pakanka jau esamų pavyzdžių“. Bet lieka klausimas – kas tai per spinduliai? Kiek šių dalelių yra erdvėje? Kokia kryptimi jos pasiekia Žemę? Kol šios informacijos neturėsime, negalima prognozuoti kokia egzotiška yra tikroji šių spindulių prigimtis.
4. Belfasto homeopatijos rezultatai
Karalienės universiteto (Belfastas, Š.Airija) farmakologė Madeleine Ennis buvo didžiausias homeopatijos priešas. Ji niekaip negalėjo sutikti su esminiu homeopatijos teiginiu, kad cheminis preparatas gali būti skiedžiamas tiek, kad galutiniame produkte vargu ar liktų bent viena pradinės medžiagos molekulė, bet toks gaminys vis vien pasižymėtų gydomosiomis savybėmis. Negalėjo sutikti iki tol, kol pati nenusprendė kartą ir visiems laikams įrodyti, kad homeopatija – tai senų bobučių paistalai.
Savo paskutiniame moksliniame darbe M.Ennis aprašė, kaip su kolegomis tyrė ultra-praskeistų histamino tirpalų poveikį žmogaus leukocitams, dalyvaujantiems uždegiminiame procese. Kai ląstelės atakuojamos, bazofilai išskiria histaminą. Išsiskyręs histaminas nebeleidžia bazofilams išskirti jo dar daugiau. Tyrimas, kurio rezultatai replikuoti keturiose skirtingose laboratorijose, įrodė, kad homeopatiniai tirpalai – taip praskiesti, kad juose vargu ar buvo bent viena histamino molekulė – veikė lygiai taip pat, kaip ir pats histaminas. Taigi nors M.Ennis ir nepritaria homeopatijos idėjoms, jai teko pripažinti, kad homeopatiniai preparatai nėra neveiksmingi.
Bet kaip tai galėjo atsitikti? Homeopatai preparatus ruošia pridėdami medžio anglies, šunvyšnių, vorų nuodų ar kitų medžiagų į etanolį ir paskui šį pradinį tirpalą skiesdami vandeniu. Gauto tirpalo dalis vėl skiedžiama vandeniu. Procedūra kartojama tiek, kiek numatyta homeopatinio vaisto ruošimo nurodymuose. Homeopatai tvirtina, kad, nepriklausomai nuo to, kaip labai praskiedžiamas pradinis tirpalas, preparatas kažkaip paveikia vandens molekules. Todėl, kad ir kiek tirpalas beskiedžiamas, jame vis vien lieka vaistinių savybių.
Nesunku suprasti, dėl ko M.Ennis vis dar skeptiškai vertina homeopatiją. Be to, vis dar neatlikta jokių didelių placebo kontroliuojamų klinikinių tyrimų, kuriais būtų įrodytas homeopatinių preparatų poveikis. Tačiau Belfaste atliktas tyrimas verčia manyti, kad kažkas vyksta. „Mes negalime paaiškinti savo atradimo priežasties, todėl skelbiame rezultatus ir tikimės, kad reiškinį tirs ir kiti mokslininkai“, - rašė M.Ennis. Mokslininkė sakė, jog jei paaiškės, kad rezultatai yra realūs, tai pasekmės gali būti labai rimtos: teks perrašyti didelę šūsnį chemijos ir fizikos vadovėlių.
Jei derintume dabartinį gravitacijos suvokimą su žiniomis apie galaktikų sukimąsi, tai greitai susidurtume su rimta problema: galaktikos turėtų subyrėti. Galaktikų medžiaga sukasi aplink centrinį tašką, o bendra gravitacinė trauka sukuria įcentrinę jėgą. Tačiau galaktikose nepakanka masės, kad būtų sukuriamas stebimas sukimasis.
Karnegi instituto žemės magnetizmo fakultete dirbanti astronomė Vera Rubin šią anomaliją pastebėjo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Geriausias paaiškinimas, kurį galėjo pasiūlyti fizikai – kad materijos yra daugiau nei mes matome. Tačiau problema yra tame, kad niekas negalėjo paaiškinti, kas yra ta „tamsioji materija“.
To ir iki šiol niekas negali paaiškinti. Nors mokslininkai siūlė daug paaiškinimų apie tai, kokios dalelės galėtų sudaryti tamsiąją materiją, bendros nuomonės iki šiol nėra. Tai – didžiulė skylė mūsų žiniose. Astronominiai stebėjimai verčia manyti, kad tamsioji materija sudaro apie 90 procentų visatos masės, tačiau, kaip bebūtų keista, mes nė nežinome, iš ko pagaminti tie 90 procentų.
Galbūt apie tamsiąją energiją mes nieko nežinome dėl to, kad jos tiesiog nėra. Tai, be jokios abejonės, sutaptų su V.Rubin lūkesčiais. „Jei galėčiau taip pasirinkti, tai norėčiau sužinoti, kad, norint gauti teisingus rezultatus, Niutono dėsnius, taikomus gravitacinei sąveikai dideliais atstumais, reikėtų modifikuoti. Tai patrauklesnė idėja nei Visata, pilna nežinomos rūšies subatominių dalelių“.
1976 metų liepos 20 diena. Gilbertas Levinas supasi ant savo kėdės krašto. Už milijonų kilometrų „Viking“ zondai pririnko šiek tiek Marso grunto ir įmaišė mitybinių medžiagų su anglies-14 izotopais. Visi su šia misija susiję mokslininkai sutiko, kad jei G.Levino instrumentai, esantys zonduose, užfiksuos metano, į kurio sudėtį įeina anglis-14, emisijos spektrą, vadinasi, Marse egzistuoja gyvybė.
„Viking“ praneša apie teigiamą rezultatą. Kažkas naudoja mitybines medžiagas, jas metabolizuoja ir išskiria dujas, pagamintas iš anglies-14.
Tačiau kodėl niekas nesidžiaugia?
Todėl, kad kitas instrumentas, skirtas aptikti organinėms molekulėms, kurios, kaip manoma, būtinos gyvybei, nerado nieko. Beveik visi misijos mokslininkai nusprendė pasirinkti atsargesnį variantą ir paskelbė, kad „Viking“ duomenys buvo neteisingi. Tačiau ar tikrai taip?
Ginčai šia tema kartais baigiasi visų ginčo dalyvių įtūžiu. Tačiau paskutiniųjų NASA agentūros marsaeigių pateikti rezultatai rodo, kad praeityje Marso paviršius beveik be abejonės buvo drėgnas, taigi tinkamas gyvybei. Pasak G.Levino, yra kur kas daugiau gyvybės Marse egzistavimo galimybę liudijančių įrodymų. „Kiekviena misija į Marsą pateikė mano išvadą paremiančių įrodymų. Nebuvo jokių išvadai prieštaraujančių duomenų“, - sakė mokslininkas.
G.Levinas vis dar laikosi savo nuomonės ir turi šalininkų. Pietų Kalifornijos universiteto (JAV) citologas Joe Milleris pakartojo duomenų analizę ir mano, kad pagal registruotas emisijas galima nustatyti cirkadinį ritmą. O tai jau yra labai rimtas gyvybės egzistavimo požymis.
G.Levinas pateikė prašymą ESA ir NASA agentūroms, kad šios pasiųstų modifikuotą jo misijos versiją, ieškosiančią chiralinių molekulių. Dvi skirtingos chiralinės molekulės pasižymi tuo, kad jose prie anglies atomo prisijungę keturi skirtingi pakaitai. Pakaitų rinkinys abiejose molekulėse būna vienodas, tačiau jų prisijungimo tvarka – ne. Molekulės tarpusavy panašios kaip kairė ir dešinė ranka, jų sutapatinti negalima. Gyvi organizmai linkę teikti pirmenybę tik vieno chirališkumo molekulių sintezei, tuo tarpu negyvojoje gamtoje kairiojo ir dešiniojo chirališkumo molekulių sukuriama po lygiai. Jei ateities Marso misijos metų paaiškėtų, kad Marso „metabolizmas“ taip pat teikia pirmenybę tik vienai choralinei formai, tai būtų kol kas rimčiausias įrodymas, kad Marse egzistuoja gyvybė.
Prieš ketverius metus dalelių greitintuvas Prancūzijoje aptiko šešias daleles, kurios neturėtų egzistuoti. Tos dalelės pavadintos tetraneutronais – tai yra keturi neutronai, tarpusavyje susijungę fizikos dėsnius ignoruojančiu būdu.
Francisco Miguelis Marqusas su kolegomis, dirbančiais Ganilio greitintuvo laboratorijoje, dabar ruošiasi dar kartą pakartoti eksperimentą. Jei rezultatas vėl bus teigiamas, tuomet neutronų junginiai privers mus kurti naujus dėsnius, nusakančius atomo branduolių stabilumą sąlygojančias jėgas.
Mokslininkai berilio branduoliais atakavo mažą anglies taikinį, aplink kurį buvo išdėlioti jutikliai, į kuriuos atsitrenkdavo po susidūrimo į visas puses pasklindančios atominės nuolaužos. Tikėtasi, kad į jutiklius atsitrenks keturi atskiri neutronai. Tačiau kontaktas buvo tik vienas, o jo sukelto žybsnio ryškumas vertė manyti, kad keturi neutronai detektorių pasiekė kartu. Žinoma, šis atradimas galėjo būti atsitiktinis: visi keturi neutronai galėjo tiesiog atsitiktinai į tą pačią vietą atkeliauti tuo pačiu metu. Bet tokio įvykio tikimybė yra neįtikėtinai maža.
Kai kurie skeptikai gali sakyti, kad ne ką didesnė ir tetraneutrono egzistavimo tikimybė, nes pagal standartinį dalelių fizikos modelį tetraneutronai tiesiog negali egzistuoti. Pagal Paulio draudimo principą, jokie du tos pačios sistemos protonai ar neutronai negali pasižymėti identiškomis kvantinėmis savybėmis.
Be to, stipri atominė jėga, kuri turėtų būti atsakinga už jų išlaikymą viename junginyje, iš tikrųjų yra tokia, kad kartu negalėtų išlaikyti net dviejų neutronų, jau nekalbant apie keturis. F.M.Marquesas ir jo kolegos buvo taip sugluminti rezultato, kad paslėpė duomenis dokumentuose tyrimo, kuris tariamai buvo apie tetraneutronų atradimo ateityje galimybę.
Yra ir dar labiau įtikinančių priežasčių abejoti tetraneutronų egzistavimu. Jei pakeistume fizikos dėsnius taip, kad būtų sudaryta tetraneutronų susidarymo galimybė, tuomet prasidėtų absoliutus chaosas. Tai reikštų, kad po Didžiojo sprogimo susidaręs elementų mišinys neatitiktų stebėjimų rezultatų, o be to, besiformuojantys elementai greitai būtų tapę pernelyg sunkūs, kad išsilaikytų kosmose. „Galbūt Visata būtų kolapsavusi dar prieš tai, kai gautų bent menkiausią galimybę išsiplėsti“, - sakė Surėjaus universiteto (D.Britanija) teoretikė Natalia Timofeyuk.
Tiesa, toks svarstymas galbūt taip pat nėra absoliučiai teisingas. Įsitvirtinusi teorija leidžia tetraneutronų egzistenciją – bet tik kaip juokingai trumpaamžių dalelių. „Tai gali būti priežastis, dėl kurios visi keturi neutronai vienu metu pasiekė Ganilio jutiklius“, - sakė N.Timofeyuk. Yra ir kitas įrodymas, paremiantis iš daugelio neutronų sudarytų kūnų egzistavimo galimybę – neutroninės žvaigždės. Šie kosmoso objektai, sudaryti iš nesuskaičiuojamo kiekio susijungusių elektronų, verčia manyti, kad neutronams susibūrus į vieną vietą pradeda veikti kol kas dar nepaaiškinamos jėgos.
Tai – istorija apie du kosminius laivus. „Pioneer 10“ savo skrydį pradėjo 1972 metais, „Pioneer 11“ – metais vėliau. Dabar šie aparatai turėtų niekieno nestebimi skrieti kosmoso erdve. Tačiau jų trajektorijos yra tokios keistos, kad jų negalima ignoruoti.
Šiuos aparatus kažkas traukia arba stumia ir verčia didinti greitį. Greitėjimas yra vos pastebimas – tik 1 nm/s2. Tai tolygu vienai šimtamilijardinei laisvojo kritimo pagreičio Žemės paviršiuje daliai, bet vis vien to pakako, kad „Pioneer 10“ nuo savo kurso nukryptų apie 400 000 kilometrų. NASA su „Pioneer 11“ nebesusisiekia nuo 1995 metų, tačiau iki to laiko buvo stebimas ir šio zondo identiškas nukrypimas nuo numatyto kurso. Taigi kokia yra šių nukrypimų priežastis?
Tiksliai to nežino niekas. Kai kurių tikėtinų paaiškinimų – pavyzdžiui, programinės įrangos sutrikimų, Saulės vėjo poveikio ir kuro nutekėjimo - jau atsisakyta. Jei nukrypimo priežastis – koks nors gravitacinis poveikis, tuomet jo šaltinis mums visiškai nežinomas. Fizikai, norintys rasti nukrypimo priežastį, yra tokie bejėgiai, kad šią paslaptį susiejo su kitu nesuvokiamu reiškiniu.
Portsmuto universiteto (D.Britanija) mokslininkas Bruce‘as Bassettas pasiūlė, kad „Pioneer“ galvosūkį galima kaip nors susieti su smulkiosios sandaros konstantos alfa kitimu. Kiti mokslininkai mano, kad papildomos traukos jėgos šaltinis yra tamsioji materija – tačiau apie ją mes nieko nežinome, todėl tai irgi nėra labai daug paaiškinanti nuomonė. „Tai yra iki beprotybės intriguojantis dalykas. Turime tik pasiūlymus, kurių įrodymų niekas nedemonstravo“, - sakė Los Alamos nacionalinės laboratorijos (JAV) mokslininkas Michaelas Martinas Nieto.
M.M.Nieto siūlė atlikti pradinės kosminio laivo trajektorijos analizę – tai, jo teigimu, gali pateikti naujų duomenų apmąstymui. Tačiau, kad problema būtų išspręsta iš pagrindų, mokslininkams reikalinga kosminė misija, kurios pagrindinis tikslas būtų matuoti gravitacinius efektus Saulės sistemos pakraštyje. Toks zondas kainuotų nuo 300 iki 500 mln. JAV dolerių, o be to, tokią misiją galima būtų derinti su kitais ateities skrydžiais į Saulės sistemos pakraštį.
„Kada nors sprendimas bus surastas. Žinoma, tikiuosi taip yra dėl nežinomų fizikos faktų – kaip tai būtų nuostabu. Tačiau, kai fizikas savo darbą grindžia viltimi, jo laukia nemalonūs nusivylimai“. M.M.Nieto, atsisakydamas gražių vilčių mano, kad bus atrastas koks nors kur kas labiau žemiškas paaiškinimas – pavyzdžiui, nepastebėtas šilumos šaltinis pačiame zonde.
Keliaujant į patį Saulės sistemos pakraštį, į šaltą ir tuščią erdvę už Plutono, pamatysite šį tą keisto. Staiga, praskridus suledėjusių uolienų pilną Koiperio juostą, prasideda visiška tuštuma.
Astronomai šią ribą vadina Koiperio skardžiu, nes kosminių uolienų tankis krenta labai staiga. Dėl ko taip yra? Vienintelis tinkamas atsakymas, atrodytų, yra dešimtoji planeta. Mes nekalbame apie Quaoar ar Sedną: tai masyvus, Žemės ar Marso dydžio objektas, kuris tarytum iššlavė visas nuolaužas.
„Planetos X“ egzistavimo įrodymai yra įtikinami, sakė Pietvakarių tyrimų instituto (JAV) astronomas Alanas Sternas. Nors pagal skaičiavimus toks kosminis kūnas galėtų būti atsakingas už Koiperio skardžio suformavimą, iki šiol dešimtosios planetos niekas neaptiko.
Tam yra ir rimta priežastis. Koiperio juosta yra pernelyg toli, kad galėtume ją gerai apžiūrėti. Norint apie tą regioną pasakyti kažką tikro reikėtų tiesiog nuskristi ir apsižvalgyti. O to nebus galima padaryti dar bent dešimt metų. Naujas NASA zondas „New Horizons“, pro Koiperio juostą skrisiantis link Plutono, skrydį pradės 2006 metais. Plutono be 2015 metų jis nepasieks. Taigi, jei norite sulaukti tuščios erdvės už Koiperio juostos paaiškinimo, stebėkite naujienas,
Jis truko 37 sekundes ir atkeliavo iš kosmoso. 1977 metų rugpjūčio 15 dieną jis privertė astronomą Jerry Ehmaną, tuo metu dirbusį Ohajo valstijos universitete (JAV), ant lapo, kuriame buvo išspausdinti „Big Ear“ radijo teleskopo surinkti duomenys, iškeverzoti žodelį „Wow“ („Oho“). Net praėjus 28 metams niekas negali pasakyti, kaip buvo sukurtas šis signalas. „Vis dar laukiu paaiškinimo, kuris būtų protingas“, - sakė J.Ehmanas.
Nuo Šaulio žvaigždyno atsklidusio signalo dažnis buvo siaurame diapazone apie 1420 megahercų. Dažnis yra toje spektro dalyje, kuri pagal tarptautinį susitarimą bet kokiems perdavimams yra uždrausta. Natūralūs spinduliavimo šaltiniai – tokie, kaip terminė emisija iš planetų – paprastai skleidžia kur kas platesnį dažnių diapazoną. Taigi koks yra spinduliavimo šaltinis?
Artimiausia žvaigždė, esanti Šaulio žvaigždyno kryptimi, yra už 220 šviesmečių. Jei signalas atkeliavo iš šios žvaigždės sistemos, tai joje turėjo nutikti labai galingas astronominis įvykis – arba ten turėtų būti pažangi civilizacija, naudojanti didžiulį ir neįtikėtinos galios siųstuvą.
Faktas, kad vėliau šimtus kartų tikrinant tą patį dangaus regioną nebuvo gauta nieko panašaus į „Wow“ signalą, nereiškia, kad ten nėra ateivių. Atsižvelgiant į tai, kad „Big Ear“ vienu metu gali stebėti tik vieną milijoninę dangaus dalį, o ateivių siųstuvas taip pat turėtų spinduliuoti maždaug į tokią pačią dangaus dalį, tikimybė aptikti tą patį signalo šaltinį, švelniai tariant, nėra didelė.
Kai kurie žmonės mano, kad signalo kilmės paaiškinimas yra gana žemiškas. Vyriausiasis „SETI@home“ projekto mokslininkas Danas Wertheimeris sako, kad „Wow“ signalas beveik neabejotinai buvo šiukšlė: iš Žemės sklindančių signalų radijo dažnio interferencija. „Matėme nemažai panašių signalų, tačiau visada paaiškėdavo, kad tai – interferencija“, - sakė mokslininkas. O ginčas nesibaigia.
1997 metais astronomas Johnas Webbas su kolegomis iš Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija) analizavo šviesą, iki Žemės atkeliaujančią iš tolimų kvazarų. Po 12 milijardų metų kelionės šviesa būna perėjusi per tarpžvaigždinius metalų (geležies, nikelio chromo) debesis, ir mokslininkai išsiaiškino, kad šie atomai absorbavo dalį kvazarų skleidžiamų fotonų – bet ne tuos, kurių tikėtasi, kad absorbuos.
Jei stebėjimų duomenys teisingi, tuomet vienintelis bent kiek tinkamas paaiškinimas, kad fizikinė konstanta, vadinama smulkiosios sandaros konstanta, tuo metu, kai šviesa keliavo per metalų debesis, buvo kitokia.
Tačiau toks teiginys – šventvagystė. Alfa – neįtikėtinai svarbi konstanta, nusakanti, kaip šviesa sąveikauja su materija, ir ji keistis neturėtų. Jos vertė, be kitų veiksnių, priklauso ir nuo elektrono krūvio, šviesos greičio bei Planko konstantos. Ar bent vienas iš šių veiksnių galėjo pasikeisti?
Joks fiziką išmanantis asmuo nenorėjo pripažinti matavimų teisingumo. J.Webbas su kolegomis ilgus metus bandė atrasti klaidą rezultatuose. Tačiau iki šiol jiems nepavyko.
J.Webbo tyrimų rezultatai – ne vieninteliai, tvirtinantys, kad kažko trūksta mūsų supratime apie alfa konstantą. Neseniai vykdyta vienintelio žinomo natūralaus atominio reaktoriaus, kadaise veikusio dabartinio Gabono teritorijoje, analizė taip pat teigia, kad kažkas susijusio su šviesos ir medžiagos sąveika pasikeitė.
Tam tikrų radioaktyvių izotopų, pagaminamų tokiuose reaktoriuose, santykis taip pat priklauso nuo minėtos konstantos, todėl reaktoriaus teritorijoje tiriant paliktus skilimo produktus galima išsiaiškinti, kokia buvo konstantos vertė reaktoriaus veikimo metu. Pasinaudodamas šiuo metodu Los Alamos nacionalinės laboratorijos mokslininkas Steve‘as Lamoreaux su kolegomis apskaičiavo, kad alfa nuo Gabono reaktoriaus veikimo pradžios turėjo sumažėti 4 procentais.
Yra ir su rezultatais nesutinkančių asmenų, vis dar prieštaraujančių konstantos pasikeitimui. Astrofizikos instituto (Paryžius, Prancūzija) astronomas Patrickas Petitjeanas vadovavo grupei, kuri analizavo kvazarų šviesą, užregistruotą Čilėje esančio labai didelio teleskopo (Very large Teleskope, VLT), ir neaptiko jokių konstantos pasikeitimo požymių. Tačiau J.Webbas, dabar peržiūrintis VLT matavimus, sako, kad reikia atlikti sudėtingesnę analizę nei atliko P.Petitjeano vadovaujama grupė. J.Webbo grupė dabar būtent tuo užsiima ir planuoja dar šiais metais paskelbti apie anomalijos išaiškinimą arba neišaiškinimą.
„Sunku pasakyti, kiek dar laiko tai truks. Kuo ilgiau analizuojame naujuosius duomenis, tuo daugiau problemų aptinkame“, - sakė grupės narys Michaelas Murphy, dirbantis Kembridžo universitete (D.Britanija). Tačiau, koks bebūtų atsakymas, darbas vis vien nebus bevertis. Išanalizavus tai, kaip šviesa keliauja per toli esančius molekulių debesis, bus daugiau sužinota apie ankstyvoje Visatos istorijoje susiformavusius elementus.
12. Šaltoji branduolių sintezė
Po 16 metų tylos ji sugrįžo. Tiesą sakant, šaltoji branduolių sintezė niekada ir nebuvo dingusi. Per dešimtmetį nuo 1989 metų JAV karinėse laboratorijose buvo vykdyta daugiau nei 200 eksperimentų, kuriais buvo tiriama, ar kambario temperatūroje vykdant atomines reakcijas, kurios, kaip manoma, gali vykti tik žvaigždėse, įmanoma gauti daugiau energijos nei yra sunaudojama. Nuo to laiko daugybė mokslininkų pasisakė, kad tiki šaltosios branduolių sintezės idėjomis.
Įgyvendinus šaltosios branduolių sintezės idėjas didžioji dalis pasaulio energetikos problemų tiesiog išnyktų: nenuostabu, kad JAV energetikos departamentas šiais tyrimais labai domisi. Gruodį, po ilgos iki šiol sukauptų duomenų analizės, ši įstaiga paskelbė priimanti naujus pasiūlymus šaltosios branduolių sintezės eksperimentams atlikti.
O tai jau yra posūkis 180 laipsnių kampu. Prieš 15 metų paskelbtoje pirmojoje departamento ataskaitoje apie šaltąją branduolių sintezę parašyta, kad originalūs šaltosios branduolių sintezės rezultatai, Jutos universiteto mokslininkų Martino Fleischmanno ir Stanley‘o Ponso 1989 metais paskelbti spaudos konferencijoje, negali būti reprodukuoti, todėl tikriausiai yra neteisingi.
Esminis šaltosios branduolių sintezės teiginys: panardinus paladžio elektrodus į sunkųjį vandenį, kurį sudaro paprastas deguonis ir vandenilio izotopas deuteris, galima gauti didžiulį energijos kiekį. Tarp elektrodų atsiradus įtampai deuterio branduoliai teoriškai turėtų judėti į paladžio molekulių tinklelį. Tokiu būdu būtų galima peržengti natūralią molukių tarpusavio stūmą ir priversti molekulių branduolius susijungti, o proceso metu išsiskirtų didžiulis energijos kiekis. Tačiau, pagal visas priimtinas teorijas, branduolių sintezė kambario temperatūroje laikoma neįmanomu dalyku.
Visgi, pasak Džordžo Vašingtono universiteto (JAV) inžinieriaus Davido Nagelio, tai nesvarbu. Norint paaiškinti superlaidumą prireikė 40 metų, todėl nėra priežasties atmesti šaltąją branduolių sintezę jos tinkamai neištyrus. „Tik eksperimentiniai įrodymai yra nepaneigiami“, - sakė mokslininkas.
Tai – viena garsiausių ir kebliausių fizikos problemų. 1998 metais astronomai išsiaiškino, kad Visata plečiasi nuolat didėjančiu greičiu. Tai – efektas, kurio priežasties mokslininkai ieško iki šiol. Iki atrandant, kad plėtimasis greitėja, visi manė, kad jis po Didžiojo sprogimo lėtėja. „Teoretikai vis dar blaškosi ieškodami protingo paaiškinimo. Tikimės, kad būsimi supernovų, galaktikų spiečių ir kitų kosminių objektų stebėjimai pateiks daugiau reikalingų žinių“, - sakė Mičigano universiteto (JAV) kosmologė Katherine Freese.
Vienas iš pasiūlymų – tai, kad plėtimosi priežastis yra kokia nors tuščios erdvės savybė, kurią kosmologai pavadino tamsiąja energija. Tačiau bet kokie bandymai tą energiją aptikti, eksperimentiškai įrodyti jos egzistavimą, baigėsi nesėkmingai. Taip pat yra tikimybė, kad A.Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją taikant patiems didžiausiems Visatos objektams ją reikia pataisyti. „Klausimas vis dar atviras“, - sakė K.Freese.
