Jis sako, kad turistus masinančios, rūbais apvilktos mumijos buvo preparuojamos specialiu ir unikaliu būdu: „Turime daugiau nei 1800 mumijų. Tai bažnyčios dvasininkai, kilmingieji, ir viduriniosios klasės atstovai, kurie norėjo būti palaidoti po šventove, šalia šventųjų ir didikų. Daugelis kūnų mumifikavosi, nes buvo paguldyti specialiose patalpose, ant įrengtų molinių tinklų, skatinančių natūralų palaikų džiuvimo procesą. Po beveik dvejų metų džiovinimo, kūnai būdavo išnešami į kiemą ir plaunami actu, o galiausiai aprengiami rūbais, kad labiau primintų gyvuosius.“
Šiuo metu Vilniaus universitete dirbantis antropologas teigė, kad mirusiųjų mumifikavimas siciliečiams buvo labai svarbus: „Šis procesas buvo siejamas su tuo, kad Sicilijoje gyvenimas ir mirtis turi labai siaurą atskirties ribą. O gyvieji turėjo stiprų emocinį ryšį su mirusiaisiais. Taigi, siciliečiai, norėdami savo artimuosius toliau išsaugoti savo gyvenime, juos mumifikuodavo. Mirusieji protėviai tapdavo tarsi šeimos šventaisiais.“
Anot dr.D. Piombino-Mascali, mirusiųjų mumifikavimo tradicija Sicilijoje buvo nutraukta XIX amžiaus antroje pusėje dėl higieninių priežasčių. Iki mūsų dienų išlikusioms siciliečių mumijoms gresia suirimas dėl pasikeitusių aplinkos sąlygų kriptoje: „Šiandien tokių tradicijų Sicilijoje nebeturime. Po šalies suvienijimo 1861 metais, mirusiuosius pradėta laidoti žemėje. Daugiausia dėl higieninių sumetimų, įsigalėjus mumifikavimą draudžiantiems įstatymams 1880 metais. Tos mumijos, kurios išliko iki mūsų dienų ir saugomos Kapucinų vienuolyno kriptose, šiandien yra prastos būklės dėl oro taršos ir padidėjusios drėgmės požemiuose. Manau, kad vietos valdžia turėtų stengtis labiau dėl šių palaikų išsaugojimo.“
Antropologas taip pat sakė, kad daugelis kriptoje esančių mumijų paliktos vertikalioje, stovinčio žmogaus pozoje. Kapucinų vienuoliai manė, kad tokiu būdu mirusieji atrodys išdidžiau mirties akivaizdoje ir labiau primins gyvuosius.
