Naujoji gimnazija, kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, visų pirma turėjo spręsti infrastruktūros trūkumo problemą: tankioje, toliau sparčiai augančioje ir su Vilniaus rajonu besiribojančioje Pilaitėje veikusi vienintelė gimnazija dalinosi patalpas su jaunesnių klasių moksleiviais. Todėl į naują pastatą pernai išsikrausčius 700 gimnazistų, pastebimai sumažėjo sausakimšų Mažvydo ir Vydūno progimnazijų apkrovimas. Vis dėlto Pilaitės gimnazijos direktorius Mindaugas Briedis pastebi, kad naujas pastatas gimnazijos bendruomenei tapo daugiau nei infrastruktūros objektu. Jis į naują lygį pakylėjo visos bendruomenės bendravimo kultūrą, motyvaciją ir kasdienę savijautą.
„Pastebėjau, kad visi pradėjome labiau sveikintis. Dabar visi vieni kitus geriau mato, o tai kuria atvirumo ir pasitikėjimo kultūrą. Mokykloje nėra koridorių, rūbinių ar užkulisių, todėl mes neišvengiamai vieni su kitais geriau susipažįstame ir atsiranda daugiau asmeninio ryšio“, – teigia direktorius.
Atvirumo jausmą Pilaitės gimnazijoje kuria tokie sprendimai kaip permatomos kabinetų durys, šimtus žmonių talpinantis centrinis amfiteatras per du aukštus, koridorių nebuvimas ar į pastato šoną nenustumta ir iš bendrų mokyklos erdvių matoma sporto salė. Be to, kiekvienam sovietinę mokyklą baigusiam lankytojui į akį iškart kris ir sėdėjimo zonos palei kabinetus, sporto klubą primenančios rūbinės, mikrobangų krosnelės valgykloje, žalioji stogo terasa ar lyčiai neutralūs vienviečiai tualetai.
M. Briedis pripažįsta, kad ne prie kiekvienos naujovės buvo lengva priprasti. Pavyzdžiui, dalį kolektyvo trikdė permatomos klasių durys. Kita vertus, net paties direktoriaus kabinetą ir dalį administracijos gimnazistai gali stebėti per vidinius langus ketvirtame aukšte. Direktorius taip pat nerimavo, ar jaunimas nesuniokos naujo pastato, bet pirmi metai parodė kad, ko gero, vien estetiška aplinka ir atvirumo kultūra žmones daro atsakingesniais
„Tai – tikri mokslo rūmai, kuriuose malonu būti kiekvienam. Mokytojai sako, kad didžiuojasi mokykla ir nenori iš jos išeiti, o gimnazistai ne tik didžiuojasi, bet ir daug daugiau bendrauja – amfiteatre, grupinio darbo kabinetuose, stogo terasoje, ties futbolo ar teniso stalais. Vaikai dabar dažniau pasilieka po pamokų, jiems nebereikia važiuoti į prekybos centrus ar kavines. Kartais netgi juokauju, kad moksleiviams čia taip patinka, kad jie ateina į mokyklą, bet ne visada nueina į pamokas“, – sako daugiau kaip 30 metų švietimo srityje dirbantis M. Briedis.
Jo žodžius patvirtina Monika Ramoškaitė, Pilaitės gimnazijos mokinių parlamento pirmininkė. Pasak jos, nors atrodo, kad pasikeitė tik pastatas, bet iš tikrųjų per metus pakito mokinių požiūris į mokyklą.
„Senosios ir naujosios gimnazijos sulyginti neįmanoma, nes naujoji mokykla yra pritaikyta šiuolaikiniam jaunam žmogui. Joje yra modernios, šviesios, erdvios klasės su interaktyviomis lentomis, modernus sporto aikštynas, didelis amfiteatras laisvalaikiui ar mokyklos bendruomenės renginiams. Pastebiu, kad mokiniai tapo aktyvesni: noriai imasi veiklų, siūlo renginius ir juose dalyvauja, taip pat išnaudoja visas galimybes – naudojasi terasa, amfiteatre žaidžia šachmatais, skaito knygas, užkandžiauja ar tiesiog smagiai leidžia laiką su draugais. Nemažai gimnazistų gyvena ne pačioje Pilaitėje, todėl turėti erdvę, kurioje galima saugiai ir patogiai ruošti pamokas, pramogauti ar bendrauti laukiant autobuso ar tėvų, yra pravartu“, – komentuoja M. Ramoškaitė.
Per pirmuosius metus ji pastebėjo didelę amfiteatro reikšmę gimnazijoje vykstantiems procesams: per projektorių galima rodyti prezentacijas ar žiūrėti filmus, o didelė centrinė erdvė patinka mokyklos muzikos grupėms, kurių gyvų pasirodymų galima klausytis per visus keturis aukštus. Galiausiai, moksleiviai vienas kitą gali pastebėti ir bendrauti per kelis aukštus, bet tai nesukelia triukšmo dėl per pertraukas koridoriuose grojančios muzikos. Tad naujų Lietuvos mokyklų projektuotojams ir užsakovams ji linki nebijoti eksperimentuoti ir kurti tai, ko galbūt anksčiau nebuvo.
„Jaunimui naujovės ir tobulėjimas yra labai svarbu. Šiuolaikinė mokykla turi būti šviesi ir teikianti džiaugsmą mokiniams, bet labai svarbu ir tai, kad joje gerai jaustųsi ir darbuotojai“, – sako gimnazistė.
Architektų pamokos
Pilaitės gimnazija buvo pirmoji naujos statybos mokykla Lietuvoje, kurios projektas buvo išrinktas architektūrinės idėjos konkurse. Kitaip nei anksčiau, šiuo atveju buvo vertinta ne tik kaina ir tiekėjo kvalifikaciniai reikalavimai, bet ir daugiafunkciškumo, urbanistinio integralumo, objekto pritaikymo rajono bendruomenės poreikiams ir kiti kokybiniai kriterijai. Gimnazijos projekto konkursą 2019 m. laimėjo „Do Architects“ studija.
„Do Architects“ viena iš įkūrėjų Andrė Baldišiūtė pasakoja, kad beveik 13 tūkst. kv. m mokyklos plotas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo didelis: jame architektams reikėjo sutalpinti patalpas tūkstančiui mokinių ir beveik šimtui mokytojų, klases, sporto ir renginių sales, biblioteką, valgyklą, centrinį holą (amfiteatrą) ir begalę kitų mokyklai reikalingų funkcijų. Todėl Pilaitės gimnazijoje į akis iškart krinta efektyvus erdvių išnaudojimas: valgyklą galima sujungti su mokomąja virtuve, aktų salę galima išplėsti į amfiteatrą, o daugelis klasių turi baldus, kurių išsidėstymą galima lengvai pakeisti ir pritaikyti skirtingoms pamokoms.
Tiesa, ne visiems moksleiviams ir jų tėvams iš pradžių patiko atviros sporto salės idėja, nes sportuojančius vaikus galima stebėti iš bendrų erdvių trijuose aukštuose, o tai ne kiekvienam gali būti jauku. Šiam iššūkiui spręsti architektai pasiūlė naujovę – nedideles individualių užsiėmimų salytes greta didžiosios sporto salės.
„Viešinimų metu sporto salė sulaukė daug diskusijų: iš tikrųjų, paauglių kūnai sparčiai keičiasi ir ne visi nori būti matomi, ypač tų, kurie kartu nesportuoja. Nors kita dalis jaunuolių kaip tik nori būti kuo labiau pastebėti. Todėl sukūrėme kompromisą: komandinio žaidimo erdvė liko matoma per tris aukštus, bet kartu suprojektavome šešis individualių užsiėmimų kambarius. Per pirmus metus pastebėjome, kad individualiai sportuoti iš pradžių labiau mėgę vaikai anksčiau ar vėliau įsidrąsindavo žaisti ir didžiojoje salėje“, – pasakoja A. Baldišiūtė.
Apskritai atvirumas yra viena pagrindinių Pilaitės gimnazijos architektūrinių ašių. Pavyzdžiui, pirmojo pastato aukšto kabinetų langai yra nuleisti iki žemės ir net turi galimybę būti atrakinti išplečiant klasę į lauką. Vien tokie langai stiprina mokyklos integraciją į miestą: gimnazistai geriau mato veiksmą gatvėje, o praeiviai – gimnazijoje. Mokytojų kambariai taip pat buvo suprojektuoti su permatomomis durimis: nors ši naujovė kol kas neprigijo, architektai tiki, kad kiekviena papildoma akių kontakto galimybė didina tikimybę ryžtis kreiptis ar pastebėti problemas.
„Amfiteatrą projektavome kaip centrinę miesto aikštę. Tai – centrinė mokyklos vieta, sujungianti pirmą ir antrą aukštus. Joje vaikai bendrauja, pramogauja, valgo, laukia, dalyvauja renginiuose. Amfiteatras yra laiptuotas, bet sukurtas serpantininis pandusas vaikams su negalia, jiems leidžiantis ne tik jaustis lygiaverčiais, bet ir judėti tarp dviejų aukštų“, – pasakoja architektė.
Projekte architektai siekė atsižvelgti į naujausias aktualijas. Pavyzdžiui, šiais laikais vėl tapo populiaru į mokyklą neštis maistą iš namų, o dalis gimnazistų išsikviečia kurjerius. Tad moksleiviai gali valgyti ne tik valgykloje ar minėtame amfiteatre, bet ir pasiruošti savo pietus specialioje zonoje su mikrobangų krosnelėmis ir plautuvėmis. Tokie sprendimai mokykloje panaikino takoskyrą tarp to, iš kur atkeliavo kiekvieno maistas.
Tarp kitų Pilaitės gimnazijos išskirtinumų yra žaliosios terasos ant stogo ir lauke, kuriose galima ne tik pramogauti, bet ir vesti užsiėmimus. Be to, prie pagrindinio įėjimo sąmoningai išryškintos dviračių statymo vietos – tai, pasak A. Baldišiūtės, atlieka edukacinę funkciją: paradinėje vietoje matant dviračių gausą ir pagarbą šiam transportui, vaikai netiesiogiai skatinami keisti savo įpročius.
„O viena didžiausių mūsų pamokų, kuriai tobulo sprendimo gali toliau ieškoti visa švietimo sistema, yra pamokų planavimo procesai. Mes ilgai analizavome pamokų tvarkaraščius ir galvojome, kokius užsiėmimus įmanoma sujungti. Privačiose mokyklose turbūt nerastumėme patalpos, kurioje dienos metu kas nors nevyktų, o valstybiniame sektoriuje kartais iki trečdalio kabinetų būna tušti. Tam tikrų klasių, pvz., technologijų ar informatikos, galbūt tikrai neįmanoma užleisti kitoms veikloms, bet didžioji dalis kabinetų Pilaitės gimnazijoje sukurti taip, kad jais būtų galima dalintis: lengvai perstumdyti stalus, susėsti ratu, kartais – apjungti ar išplėsti patalpas. Šioje srityje valstybinės mokyklos dar tikrai turi rezervo“, – sako A. Baldišiūtė.
Prisidėjo bendruomenė
Pilaitės gimnazijos kūrimas buvo išskirtinis dar ir tuo, kad jau konkursinėje užduotyje buvo nurodyti tikslai „telkti bendruomenę“ ir pastatą pritaikyti ne tik mokymo proceso dalyviams, bet ir platesnei bendruomenei. Be to, Pilaitės gimnazijos sklype anksčiau siūlyta statyti katalikišką mokyklą, o rajono bendruomenė dėjo dideles pastangas į tai, kad čia galiausiai atsirastų pasaulietinė valstybinė gimnazija.
Šiandien sudėtinga vienareikšmiškai įvertinti, kiek Pilaitės gimnazija yra atvira „bendruomenėms“: mokyklos stadionas, sporto salė, aktų salė ir kai kurie kabinetai ne pamokų metu yra viešai nuomojami kiekvienam norinčiam per „Active Vilnius“ platformą, rajono bendruomenė čia yra dariusi kelis renginius, svečiams neseniai užsakyta keli šimtai paltų pakabų. Tačiau suprantama ir tai, kad mokykla pirmiausia rūpinasi švietimu ir saugumu. Patys pilaitiškiai sako esantys patenkinti tiek gimnazijos kūrimo procesu, tiek galutiniu rezultatu.
Pilaitėje gyvenantis inžinierius Laurynas Vaitkevičius pasakoja dalyvavęs visuose gimnazijos kūrimo etapuose – nuo užduoties architektams formavimo iki pasiūlytų projektų vertinimo, taip pat detalizavimo ir techninio projekto stadijose. Šeštokę auginantis vyras visų pirma norėjo, kad rajone atsirastų moderni, tobulėti skatinanti ir viešumą su privatumu suderinanti mokykla.
„Mokykla buvo projektuota apie atvirumo koncepciją: tiek mokytojams prieš mokinius, tiek atvirkščiai. Todėl pastate atviri administracijos kabinetai, permatomi individualaus darbo kambariai, klasės ir kt. Jau pats kūrimo procesas buvo atviras ir bendruomenė galėjo ne tik dalyvauti įvairiuose posėdžiuose ar focus grupėse, bet ir susipažinti su techninio projektavimo medžiaga. Turbūt normalu, kad vis vien šiuose procesuose dalyvauja tik dalis rajono, o jai aktualiausias automobilių statymo klausimas, tačiau buvo ir tokių, kurie diskutavo dėl chemijos kabinetų ištraukiamųjų spintų galios. Bet apskritai mokinių, tėvų ir gyventojų dirbtuvės labai pasiteisino, o interesantų lūkesčiai buvo išgirsti ir atliepti. Ateityje nebent vertėtų aktyviau įtraukti mokytojus“, – kalba L. Vaitkevičius.
Jo nuomone, vien pastatas negali sukurti tobulo ugdymo proceso, nes mokyklą sudaro ne tik infrastruktūra, bet ir mokiniai, mokytojai, atmosfera ir galimybės tobulėti. Tačiau kokybiškas pastatas vis vien yra pagrindas, įgalinantis bendruomenę ir leidžiantis jai žengti pirmyn.
„Mano šeštokė po poros metų turės rinktis gimnaziją. Ji nebūtinai pasirinks Pilaitę, bet dabar tai tapo vienas iš labai gerų galimų variantų. Tikiu, kad ir daugumai gyventojų šis pasirinkimas gerokai supaprastėjo“, – sako pilaitiškis.
Pilaitės gimnazijos kūrime aktyviai dalyvavo ir rajone beveik 20 metų gyvenantis Paulius Jakutavičius. Jo teigimu, vietos bendruomenės aktyvumą gimnazijos kūrimo procese iš dalies paskatino priešistorė – anksčiau vykusios diskusijos dėl sklypo likimo. Todėl rajono gyventojai buvo aktyvūs ir kuriant architektūrinės idėjos konkurso sąlygas, ir ruošiant bei tobulinant patį projektą. Diskusijų metu šiek tiek keitėsi ir bendruomenės lūkesčiai, tačiau pagrindinis P. Jakutavičiaus noras – šalia turėti mokyklą, kurioje norėtųsi mokytis, būti ir sugrįžti – buvo išpildytas.
„Man mokykla tapo Pilaitės perlu, kuriuo kasdien praeidamas grožiuosi. Jis keičia visos gatvės veidą. Pačioje gimnazijoje man patiko – joje yra atviros, erdvios, modernios mokyklos jausmas ir amfiteatras kaip erdvės bei atvirumo etalonas. Mano vaikai sako, kad norės čia mokytis. Dabar labiausiai norėtųsi, kad pati mokyklos organizacija sėkmingai užpildytų tuos naujus batus, nes mokykla nėra vien tik pastatas. O kalbant apie pastatų atvirumą bendruomenei ne pamokų metu – negirdėjau, kad administracija kam nors prieštarautų, bet žinoma, kad renginiams ar dirbtuvėms pastate reikia daugiau pačių gyventojų ambicijos“, – komentuoja P. Jakutavičius.
Delfi savo ruožtu primena, kad mokykla pradėjo veikti pernai metais.
„Mokytojai ir mokymosi kultūra, o ne sienos yra svarbiausias dalykas mokyklai, bet geros erdvės tą mokymosi kultūrą gali padaryti žymiai geresnę. Šia prasme tai bus geriausia mokykla Lietuvoje. Kodėl? Įsitikinsite patys, kai gyvai pamatysite – padarysime atvirų durų dieną visiems norintiems prieš sugužant vaikams“, – dar 2022 metų liepą pristatydamas naujają mokyklą rašė tuometinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
