Geltonojo medinio namo Molėtų gatvėje slenkstį ne kartą mynė studentai, mokytojai, kolekcininkai, muziejininkai, rašytojai, savo šaknų ieškantys užsienyje gyvenantys buvę uteniškiai arba jų artimieji, tiesiog smalsuoliai bei krašto tyrinėtojai.

„Kai kurie žmonės patys susiranda, kai kuriuos atsiunčia iš muziejaus. Pas mane jau irgi kaip muziejuj. Studentai pagal surinktą medžiagą kursinius darbus rašo. Atvažiavo iš Amerikos muziejaus direktorius, viską fotografavo, paskui grįžo antrą, trečią kartą“, – juokiasi uteniškė. Lentynose, stalčiuose sukrauta dešimtys albumų su dokumentais, užrašais, miesto fotografijomis – dalis praėjusio amžiaus Utenos istorijos. 96-tus metus skaičiuojanti uteniškė tėvo Liūdo Urbanavičiaus pradėtą kaupti kolekciją papildo ne tik naujais eksponatais, bet ir gyvais atsiminimais.

Papildė tėvo kolekciją

Valstybės lėšos – tik vienas iš muziejų fondų gausinimo šaltinių. Jeigu ne privačios kolekcijos, muziejų fondai atrodytų gerokai kukliau. Utenos kraštotyros muziejuje yra dalis D. Jonaitienės dovanotos kolekcijos – kunigo, poeto, dailininko Petro Markevičiaus paveikslai. P. Markevičius paliko daugiau nei 1000 eilėraščių, per 400 paveikslų. „Daug paveikslų liko pas mane, kur tik vietos buvo, ten ir kabinau – ir vienam kambary, ir kitam, net virtuvėje“, – apie bandymus namuose sutalpinti gausų dėdės palikimą kalba uteniškė.

D. Jonaitienė nėra iš tų, kurie slėptų savo turtus po devyniais užraktais ar verslautų juos pardavinėdama. Eksponatų vertę ji supranta kitaip. „Man malonu, kai žmonės domisi, kad surinkta medžiaga jiems reikalinga, – sako ji. – Kiekviena tema reikėtų kalbėti atskirai po kelias valandas – apie Uteną, apie kunigo P. Markevičiaus istoriją. Daug medžiagos sukaupta apie žydus, kurie vienu metu sudarė didžiąją dalį Utenos gyventojų, apie tai išleista knyga. Kolekciją papildė ir pusseserės padovanotų apie 5 tūkst. senoviškų atvirukų. Savo vietą tarp sukauptos medžiagos rado ir daugiau kaip tūkstantis iš visos pasaulio atsiųstų paveikslėlių su šventaisiais (abrozdėlių). Šešiuose albumuose saugomi senoviniai vokai su paveiksliukais, dar tėvui rašyti laiškai. Kiekviena kolekcija savaip svarbi, tačiau ypač daug papasakoja 1914–1940 m. užfiksuoti vaizdai.

„Nuotraukos atskleidžia visą istoriją. Kai atsirado fotoaparatai, atsirado galimybė parodyti, kaip atrodė miestas, žmonės. Pirmiausia nuotraukas rinko tėvas, aš paveldėjau visą šitą turtą. Paskui pati kiek galėjau fotografavau, pati ir darydavau, ryškindavau nuotraukas, turėjau didintuvą. Tėvas buvo veiklus žmogus, šaulių kuopos mėgėjų teatro steigėjas, bendravo su burmistru Juozu Bertašiumi, dalyvavo choro veikloje. Turėjo didžiulę biblioteką, studentai ir mokiniai ja naudodavosi. Daug jo originalių darytų nuotraukų vėliau padidinau, man tik didelė nuotrauka atrodė graži“, – pasakoja D. Jonaitienė.

Albumuose suklijuota dešimtys nuotraukų, šalia jų – informatyvūs aprašymai, kelintais metais ir kokia vieta užfiksuota. Be jų atpažinti senosios Utenos vietas ir pastatus būtų sudėtinga.

Nuotraukose – pradžios mokykla A. Baranausko ir Aušros gatvių sankryžoje (priešais dabartinį „Aušros“ prekybos centrą). Mokykla buvo įsikūrusi Gineičio name.

Katino dvaras prie Rašės upelio, vėliau paverstas melioracijos bendrabučiu. Vyžuonaičio ežere skalbiančios moterys, apskrities ligoninė su fontanėliu priešais, senelių prieglauda prie senosios bažnyčios. Neseniai buvusios prieglaudos medinis pastatas sudegė, atstatytas mūrinis.

Užfiksuota dešimtys kitų Utenos vaizdų.

Praėjusio amžiaus Utena atrodo gerokai „žemesnė“ – mediniai pastatai, ten, kur dabartiniai daugiaaukščių namų kvartalai, plyti laukai, tačiau gatvėse verda gyvenimas. Uteniškė dar prisimena, kaip švarindavo akmenimis grįstas gatves. Kai arkliai su vežimais ketvirtadieniais po turgaus pravažiuodavo, Molėtų gatvėje namų savininkams tekdavo palei namus nuo grindinio akmenų jų pėdsakus valyti.

Pirmoji asfaltuota gatvė Utenoje atsirado tik 1939-aisiais. Buvo išasfaltuota 1,5 km J. Basanavičiaus gatvės – nuo Kauno gatvės iki Vokiečių kapų.

Gražiausia miesto vieta

„Ar pasitaiko, kad tarp gausaus palikimo dar atrastumėt kažką naujo?“ – klausiu. Pašnekovė neslepia – pasitaiko.

„Tėvo visa medžiaga likusi, jis neišmesdavo jokio popieriuko – vekseliai, užrašai, viskas sukrauta. Būna, kad atsiranda, ko anksčiau nesužiūrėjau. Atrodo, kad viską varčiau, bet gal praslydo pro akis“, – rodo ilgą prieš keletą metų tarp kitų dokumentų surastą žydų namų ir parduotuvių sąrašą. Kiekvienas namas turėjo savo istoriją, pagrindiniai namai priklausė žydams. Ten, kur dabar savivaldybės pastatas, buvo Šterno namas, Bažnyčios gatvėje buvo toks mūrinis namas, kuriame jaunimas susirinkdavo. Aplink Utenio aikštę kūrėsi verslai – veikė avalynės dirbtuvės, odų prekyba, buvo prekiaujama kailiu, šeriais, ašutais, kepurėmis, skrybėlėmis, geležies dirbiniais, veikė traktierius, restoranas, Bažnyčios gatvėje veikė auksakalių dirbtuvės ir kt.

„Vienu metu iš 7 tūkst. Utenos gyventojų 5 tūkst. buvo žydai. Mes turėjome batsiuvį žydą, kuris ateidavo į namus, paimdavo batus, pataisydavo ir atnešdavo. Kai būdavo jų šventės, atnešdavo macą, kai mūsų šventės – tortą. Toks buvo bendravimas.“

Pašnekovė sako esanti tikroji uteniškė, net trumpam nebandžiusi emigruoti į kitus rajonus ar šalis. Gimė Daržų gatvėje, paskui, kai tėvas 1928 metais pasistatė namą Molėtų gatvėje, persikėlė į jį ir visąlaik čia gyvena.

Miestas keičiasi. Atmintyje ir nuotraukose dešimtą dešimtį įpusėjusi uteniškė išsaugojo praeities vaizdus. Paklausta, kokios miesto vietos tuo metu jai buvo patraukliausios, net nesusimąstydama sako: „Vokiečių kapai. Ten skirdavome pasimatymus. Ten buvo suoliukų, takelių. Galima sakyti, tai buvo iškilmingiausia miesto vieta.“

Dvaras

Vienoje iš nuotraukų užfiksuotas Utenos dvaro rūmų pastatas, kuriame vėliau veikė „Saulės“ gimnazija. Ši nuotrauka pasakoja dar vieną spalvingą istoriją.

Tai buvo vienas įspūdingiausių pastatų mieste. Savo kraštą tyrinėjanti D. Jonaitienė tvirtina, kad iš pradžių dvaras stovėjo kitoje vietoje.

„Nesinori, kad ši medžiaga liktų pogrindyje“, – įteikdama pluoštelį rankraščių sako D. Jonaitienė. Remdamasi tėvo užrašais ir pasakojimais, ji tvirtina, kad iš pradžių dvaras buvo ne ten, kur „Saulės“ gimnazija, o už 2 km.

Moteris rodo kelis originalius dokumentus – Liūdo Urbanavičiaus namų knygą, kurioje užregistruoti čia gyvenę nuomininkai, tarp kurių ir Adolfas Ottonas. „Aleksandro Balcevičiaus sūnus beveik metus pas mano tėvą nuomojosi du kambarius, jis gyveno šiame name, Molėtų gatvėje. Paskui netikėtai išvyko. Buvo prasilošęs, turtų neturėjo“, – prisimena D. Jonaitienė.

Tarp tėvo paliktų dokumentų ir pageltęs dvarininko A. Balcevičiaus turto aprašas, sudarytas 1937 m. Turtas įvertintas 1622 litais. Dokumente rašoma, kad turtas, iki atsilieps dvarininko įpėdiniai, perduotas saugoti Liūdui Urbanavičiui.

Surinktoje medžiagoje D. Jonaitienė rašo, kad senasis Utenos dvaras buvo vienkiemyje, toliau nuo Utenos miestelio. Dvaro ir ūkiniai pastatai buvę mediniai. Aplinkui dvarą plytėjo didelis žemės plotas. Dvaro teritorija buvo prie Šiaurės gatvės, dabar šios teritorijos gale yra Adolfo Šapokos gimnazija. Prie gimnazijos buvusi užversta kūdra priklausė dvarui.

Pirmieji dvaro savininkai buvo Strutinskiai. Jiems prasiskolinus, 1838 metais į dvarą pretenzijas pareiškė buvęs Telšių maršalka Stanislovas Pildsudskis. Ukmergės apskrities teismo sprendimu, 1854 m. vasario 12 d. jis ir tapo dvaro savininku. 1855 m. spalio12 d. S. Pildsuckis dvarą su miesteliu pardavė bajorui Mykolui Van Kelles Krouzui.

1861 m. Utenos dvarą su miesteliu nupirko Aleksandras Balcevičius. Nuo tada ši dvaro teritorija vadinama Aleksandrovka.

Naujieji ir senieji Utenos dvaro rūmai

Aleksandras Balcevičius pasistatydino naujus raudonų plytų dvaro rūmus, 1–2 aukštų su baltomis kolonomis ir virš įėjimo paremtu balkonu. Sulig stogu įėjimą į pastatą paryškino betono vazų kompozicija.

Už dvaro pastato, Tauragnų gatvės kryptimi, pasistatė ilgą gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir mūrinį bravorą, užveisė sodą. Naujieji dvaro rūmai nuo buvusio senojo dvaro buvo už dviejų kilometrų į šiaurės rytus, tapo reikšmingu tos teritorijos tolesnę raidą skatinančiu objektu.

Aleksandras Balcevičius senąjį dvarą nugriovė. Buvusiam to dvaro ūkvedžiui Broniui Biksui išsimokėtinai paliko sklypą, ten ūkvedys su šeima liko gyventi nuosavame name.

Likusį didžiulį aplink dvarą buvusį žemės gabalą atidavė Utenos kalėjimui. Kaliniai augino bulves, įvairias daržoves. Ravėdavo ir nuimdavo derlių. D. Jonaitienė pasakoja, kad kalėjimo prižiūrėtoja tuo metu dirbo jos mama Elena Urbanavičienė, todėl jai pačia dar vaikystėje ne kartą teko lankytis tuose laukuose, kai nešdavo mamai pietus. Kaliniai dirbdavo be pietų pertraukos visą dieną. Jiems pietus atveždavo iš kalėjimo.

Žemės plotai, priklausantys Utenos dvarui, buvo didžiuliai. Utenos dvarui priklausė Utenos miestelis, Spitrėnai, Grybeliai, Vaikutėnai, Kloviniai, iš viso per 30 gyvenviečių. Visa sudėjus susidarė daugiau kaip 9 tūkst. hektarų ploto žemės. Miestelio gyventojai už jiems skirtus sklypus dvarininkui mokėjo činšo mokestį.

Didelį žemės plotą, esantį tarp Birutės ir Molėtų gatvių, pardavė Vytautui Žadeikai ir Onai Žadeikaitei, kurie tą žemę vėliau sklypais pardavinėjo kitiems“, – rašoma surinktoje medžiagoje.

D. Jonaitienė primena dar vieną svarbų epizodą: 1933 m. Utenos miesto burmistras Juozas Bartašius nupirko dvarui priklausančius 25 hektarus ploto žemės, taip pat Dauniškio ir Vyžuonaičio ežerus už 3500 litų ir juos paskyrė gyventojų reikmėms.

1918 m. Aleksandro Balcevičiaus dvare įsikuria progimnazija, kurios pirmoji laida buvo 1922–1923 m. Kasmet pridedant dar po vieną klasę, progimnazija išaugo į gimnaziją.

1931 m. dvaro rūmai rekonstruoti. Visas dvaro pastatas padarytas dviaukščiu, nugriautos kolonos su balkonu, o vietoj jų sumūrytas primityvus prieangis. Savita statinio architektūra buvo sunaikinta. Dvaro sodyboje gyveno dvaro savininkė Balcevičienė su sūnumi Adolfu. Skirtingai nei tėvas, kuris statė rūmus, buvo tvarkingas, sūnus prasilošė ir nuolat prašydavo iš motinos pinigų. Po kurio laiko pasitraukė iš Lietuvos į Ukrainą.

Palikimas

D. Jonaitienė savo užrašuose mini, kad dvarininko sūnus grįžo į Lietuvą 1936 m. kovo 13 d. ir apsigyveno Utenoje, Molėtų gatvėje. Jau minėtoje Liūdo Urbanavičiaus namų knygoje pažymėta, kad nuomininkas Bolcevičius Adolfas Ottonas yra lenkas, Lietuvos pilietis, R. katalikų tikėjimo, nevedęs, gimęs 1876 m., paso numeris 1211687, atvykęs iš Ukrainos. Pagyvenęs apie metus laiko, 1937 m. lapkričio 20 d jis išvyko.

Jis paveldėjo likusį tėvo Aleksandro turtą, laikomą buvusio dvaro sandėlyje. 1937 m. spalio 29 d., dalyvaujant komisijai ir liudininkams Liūdui Urbanavičiui ir Jonui Grigaliūnui, sudarytas turto aprašas gana ilgas, jame išvardyti 205 daiktai – nuo knygų iki kaklaraiščių, gėlių vazonų, baldų, buitinių reikmenų.

Susiję straipsniai
Top naujienos