Išvažiuojant reikia įsidėti maisto ir sunkų raktą
Senojoje troboje – visa anksčiau gyvenusių kartų buities istorija – staliaus reikmenys, batsiuvio, siuvėjo rakandai, žvakių liejimo formos, senoviniai medpadžiai (auliniai batai mediniu padu), senos fotografijos, austos, siuvinėtos kapos, baldai ir kt.
Sodybos šeimininkas senų daiktų, rakandų neišmeta. Viską ką galima restauruoti restauruoja ir palieka, kaip istorinę relikviją. Daug daiktų šeima paveldėjo iš tėvų, senelių, kitus jiems padovanojo draugai, pažįstami žmonės.
Dar vienas šeimos galvos hobis – senų motociklų restauravimas. Senus motociklus Adas Čibiras į namus parsiveža iš žmonių, kuriems jie nebereikalingi ir tiesiog užima vietą. Vyras žmonai paaiškina, kad už gautą antikvarą sumoka labai nedaug. Bet su mumis kalbėdamas prasitaria, kad vis tik būtų gaila, jei žmona juos sumanytų parduoti už tokią pat sumą, už kokią neva jie yra nupirkti.
Atradęs laiko sodybos šeimininkas įninka į sniego rogių iš seno motociklo lopšio konstravimą, kurios, kaip sakė, bus pritaikytos prie sniego motociklo. O žiemą rogėse planuoja žmoną ir draugus vėžinti.
A. Čibiras naujam gyvenimui prikėlė 9 senovinius motociklus. Vienam motociklui restauruoti pakanka vienos žiemos vakarų ir tai nėra tik hobis. Pašnekovas jaunystėje krimto automechanikos studijas, tik vėliau baigė dar ir VDU Žemės ūkio akademiją. Be to, šis hobis galėjo atsirasti ir iš paauglystėje nepatenkinto poreikio turėti motorinę transporto priemonę.
„Draugai turėjo motociklus, mopedus, o aš ne. Mama neleido, bijojo, kad užsimušiu. Gal dėl to aš savo sūnui tokio noro nevaržiau nuo pat mažens“, – kalbėjo pašnekovas.
Ado Čibiro kolekcijoje – IŽ 49, IŽ 56, IŽ Planeta, Dniepr MT 9 ir kt. Pasak senos technikos mylėtojo, su šių laikų gamybos motociklais galima važiuoti tik užpylus kuro, tuo tarpu su senaisiais, kad ir restauruotais rusiškais motociklais, išvažiuojant reikia įsidėti maisto visai dienai ir sunkų raktą. Bet ir tai dar gali tekti sunkiasvorį motociklą parstumti.
„Kartą su draugu važiavome dviem motociklais, vienas motociklas užgeso, galvojome, grįšime dviese kitu, bet ir tas užgeso. Tai draugas ir pasakė savo tėvo papasakotą tiesą apie maistą ir sunkų raktą“, – pasakojo pašnekovas.
Iš patirties žino, kad senoji rusiška technika reikalauja nuolatinės priežiūros. Šalia motociklų kolekcijos pašnekovas turi ir traktorių. Kaip pats juokauja, žmonos bendraamžį, ir dar puikiai veikiantį. Tačiau visoms senienoms restauruoti, anot pašnekovo, gali būti ir vieno gyvenimo maža. Taigi pastaruoju metu hobį restauruoti senus motociklus kuriam laikui apleido, mat turi ir kitų pomėgių.
Nuo varžtelių prie gamtos
Kaip sutuoktiniai juokauja, nuo varžtelių patraukė prie gamtos. Šalia namų didžiuliame aptvare šeima laiko danielius, turi įveisę jau daugiau nei 10-metį skaičiuojantį 40 arų vynuogyną.
J. ir A. Čibirų vynuogių mini plantacijoje dauguma veislių atsparios šalčiams, kad galėtų peržiemoti lietuviškas žiemas. Nors, klimatui šylant, ir veislių asortimentas vynuogyne po truputį keičiasi.
„Užsienio šalių vynuogynai purškiami cheminiais preparatais per sezoną bent 20 kartų. Mes vynuoges auginame dėl savęs, todėl pradžioje bandėme auginti ekologiškai. Tačiau vienais metais įsiveisus miltligei, kad išsaugotume vynuogyną, pradėjome purkšti. Bet tai darome tik kartą per metus“, – pasakojo ignalinietis.
Užauginamo derliaus šeima neskaičiuoja, vynuogėmis vaišina visus, kas atvyksta į svečius, o iš nesunaudoto derliaus gamina vyną savo reikmėms ir artimiems žmonėms. Turi savo rankų darbo presą vynuogių sultims spausti, įsirengę vyno rūsį-saugyklą. Per sezoną šeimos vyno darykloje pagaminama apie 80 litrų baltojo vyno.
Pasak A. Čibiro, norint padaryti gerą vyną, vynuogėms reikia daugiau saulės. Nors šeimos vynuogyne jos prinoksta saldžios, bet vynas, anot pašnekovo, gaunasi rūgštokas, todėl gaminant dedama truputį cukraus. Rudenį paruoštą vyną šeima ragauja jau po Naujųjų metų. Vyno rūsyje seniausias vynas laikomas nuo 1985 metų, bet pastarasis, kaip tikino pašnekovas, ne jų pačių gamybos.
Svajonė įkurti kepyklėlę tapo realybe
Sutuoktiniai sako esantys ūkininkai, tačiau vietoj įprastos gyvulininkystės rūšies jie užsiima retesne – danielių auginimu.
„Auginame ir truputį bulvių, bet jų nesimato. Paaiškinsiu kodėl. Mano mama negali žiūrėti į nenuravėtas bulves. Aš jas su technika prižiūriu tiek, kiek reikia, bet ravėti rankomis neravime. Derlius dėl to būna neprastesnis. Bet mama, nors jau yra garbaus amžiaus, atvykusi pas mus imasi tas bulves ravėti rankomis. Tai dėl to šiemet jas pasodinome už miško, kad mama nežinotų, kur tų bulvių ieškoti“, – juokavo pašnekovas.
Čibirų šeima ir darbus turi, ir ūkininkauja, ir dar pomėgiams laiko suranda. Kaip sakė Jūratė, kuo daugiau užsiėmimų, tuo daugiau ir suspėja. Šeimos moteris visada svajojo turėti kepyklėlę, kad, kaip rodo senuose filmuose, galėtų sukiotis prie krosnies būdama namuose. Ta svajonė jau tapusi realybe, o kepyklėlė, kaip ir vietovė, pavadinta „Kalnai“.
Vyras išduoda, kad žmona kepa tai, kas jai pačiai skanu. Kepinių asortimentas įvairus– tortai, šimtalapiai, kanelės, netgi naminė duona.
„Mano gaminiai paprasti, be didelės puošybos, be daug glaisto. Tokie tikri naminiai“, – pasakojo moteris.
Konditerinius gaminius moteris kepa tik pagal užsakymus. Beje, kaip juokavo Jūratė, net ir šeimos nariai, norėdami sulaukti ko nors skanaus ant stalo, taip pat turi užsisakyti. Nors Jūratė dirba muzikos mokytoja, bet potraukis kepti įvairius saldumynus turbūt perduotas genais.
„Mano mama buvo gera šeimininkė, kepdavo grybukus, kankorėžius, saldžius krepšelius. O tortus mane kepti išmokė Ado mama. Kol nebandžiau kepti, atrodė, kad tai labai sudėtinga. Taip eksperimentuodama ir pradėjau po truputį“, – pasakojo Jūratė Čibirienė.
Organizuoja žygius motociklais, dviračiais
Į Jūratės ir Ado Čibirų kiemą nuolat atvyksta giminės, draugai, pažįstami. Žiemos metu grupelėms sniego mėgėjų čia organizuojami žygiai sniego motociklais, po žygių kavos, arbatos popietės. Tik, kaip juokavo pora, praėjusią žiemą buvo priversti skelbti prastovą dėl sniego stygiaus. Šiltuoju metų laiku šeima organizuoja žygius krosiniais motociklais, taip pat jau tradiciniu tapusį „Pienių žygį“ dviračiais. „Pienių žygis“ organizuojamas jų žydėjimo metu, važiuojama dviračiais visą dieną tokiais apylinkių maršrutais, kur jokia kitokia technika pavažiuoti neįmanoma. Nuvažiuojama apie 50 kilometrų. Kelionės metu pietaujama gamtoje, pagerbiami vietos žymūs žmonės, objektai, aplankomi aplinkiniai kaimai. Žygiuose dalyvauja apie 20–30 žmonių.
Taigi taip ir gyvena Jūratės ir Ado Čibirų šeima nestokodama veiklų ir užimtumo, gero humoro jausmo, savo namais ir juos supančia gamta draugiškai dalindamasi ne tik su visais atvykstančiais į svečius, bet ir apylinkėse gyvenančiomis lūšimis bei vilkais.
