Kada baigiantis žiemai ima ilgėti diena, o žemę pradeda glostyti šiltėjantys saulės spinduliai, Pietų bei Vakarų Europoje žiemojantiems paukščiams tai yra signalas traukti į perėjimo vietas. Ir tuomet atrodo, jog tūkstančiai, milijonai paukščių savo sparnų mostais pamažu gena žiemą.
Nors Lietuva paukščių kelyje tėra mažytis žemės lopinėlis, tačiau pavasariui jau tvirtai atėjus į vakarinius ar pietinius mūsų šalies rajonus, rytiniuose – Švenčionių, Ignalinos, Zarasų ar Rokiškio rajonuose sniego danga, vandens telkinius sukaustęs ledas išsilaiko dar bent pora savaičių ilgiau. Tad migruojantys į šiaurinius kraštus paukščiai žiemos pasitraukimo priversti lūkuriuoti pajūryje ir Nemuno deltoje – nuo seno garsėjančiais kaip paukščių rojus. Pamažu, pamažu ši paukščių banga ritasi per Lietuvą ir atsisveikina su mūsų kraštu rytiniuose rajonuose.
Ten, kur Dysna ir Birveta plukdydamos savo vandenis link Dauguvos kerta Lietuvos–Baltarusijos sieną, tolimiausiame rytiniame Lietuvos pakraštyje, telkšo didžiuliai plotu Birvetos žuvininkystės tvenkiniai. Štai čia paskutiniam poilsiui prieš tolimesnę kelionę sustoja tūkstantiniai žąsų ir ančių būriai, šimtai gulbių giesmininkių, begalė įvairiausių tilvikų rūšių – gaidukai, griciukai, tulikai, tikučiai ir kt. Ir kaskart čia apsilankius net ir visko mačiusį gamtos stebėtoją visada užburia nenutylantis gausybės įvairiausių paukščių skleidžiamas alasas bei nuostabūs gamtos pasaulio reginiai.
Dar nebuvo nė karto, jog šis paukščių rojus kuo nors nenustebintų. Prieš daugiau nei du dešimtmečius, man lankantis pirmąjį kartą tose vietose, ten laukė tikra ornitologinė seansacija – pietinių kraštų paukštis rožinis pelikanas. Vėlesniais kartais stebino geltongalvės kielės, gulbės giesmininkės, baltieji garniai. Prieš keletą dešimtmečių šie paukščiai mūsų krašte buvo itin reti svečiai užklydėliai, bet pamažu įsikūrė, ėmė perėti, gausėti, o viena iš pirmųjų jų įsikūrimo vietų ir buvo šie tvenkiniai bei jų apylinkės.
Ką ten beišvardinsi visus netikėtus susitikimus su itin retomis žuvėdrų, ančių, tilvikų rūšimis, kurios nuolat pasitinka užklydusį į šias vietas paukščių stebėtoją. O kas nustebino čia apsilankius pastarąjį kartą?
Tūkstančiai migruojančių žąsų, ančių, gulbių, tilvikų? Ne tik. Labiausiai – jūriniai ereliai. Nuo seno netoliese plytintys Adutiškio miškai garsėjo čia perinčiais ereliais žuvininkais ir jūriniais ereliais, o šie tvenkiniai visada buvo jų namai. Bet tokią gausybę jūrinių erelių, kokia pasitiko dabar – ne dažnai pamatysi: vieni sukantys ratus padangėje, kiti gąsdinantys ančių būrius galingu skrydžiu virš vandens, treti lesiojantys pasigautą žuvį – bene keturios dešimtys jūrinių erelių – stulbinantis, atimantis žadą reginys! Tikrų tikriausia erelių žemė!
