Kaimas neteks 76 medžių
„Va šitą ąžuolą sodinome gimus sūnui. Gegužės antrąją jam sueina 37-eri. Išgirdęs, kad tas medis bus nupjautas, sūnus nelinksmai juokavo, kad ir jam galbūt nebeilgai beliko gyventi. Širdis plyšta, kai pagalvoji“, – rankas grąžė Stanislava. Įdomiausia, kad būtent tą dieną, gegužės 2-ąją, kelią asfaltuosiantys „Šiaulių plento“ darbininkai ir pradėjo pjauti visus ne vietoje – kelio apsaugos zonoje – augančius medžius. Iš viso jų kris net 76.
S. Astrauskienės sodyba nukentės bene labiausiai. „Neteksime keturių trešnių, dviejų ąžuolų, penkių uosių, šešių beržų, kaštono“, – nelinksmai vardijo luknėniškė. Moteris sakė, kad visi medžiai sodinti šeimai minint svarbius įvykius ar sukaktis. Kai kuriems jau – per 200 metų. Visi buvo prižiūrėti ir auginti su meile, todėl Astrauskams labai brangūs.
Paklausta, kodėl tuos medžius sodino taip arti kelio, moteris kalbėjo, kad tais laikais, kai pagrindinė transporto priemonė buvo arklio traukiamas vežimas, šis kelias buvo gerokai siauresnis. Tad ir tie medžiai niekam nekliuvo. Be to, tais laikais net žemės nuosavybės dokumentuose niekas nežymėdavo kelio apsaugos zonos. Ir dabar šie medžiai būtų žaliavę sau ramiausiai dar daug metų, bet sumanius šią atkarpą asfaltuoti paaiškėjo, kad visus, patenkančius į kelio apsaugos zoną, teks pjauti.
Nupjovei paties sodintą medį – aiškinkis policijai
Luknėnuose sutiktas kelią asfaltuosiančios UAB „Šiaulių plentas“ darbų vadovas Jonas Virkutis S. Astrauskienei aiškino, kad nori to ar ne, su tais medžiais teks atsisveikinti, mat kiekvienas, augantis per arti kelio, yra pažymėtas projekte kaip šalintinas.
Beje, vyriškis prasitarė, kad toks vietos žmonių nepasitenkinimas jam – ne naujiena. „Antai Mažeikiuose žmonės ir žvakeles degino prie medžių, ir ko tik nedarė, bet nieko nepasiekė. Nes jei paliksi, bus blogai. Seni medžiai gali nuvirsti, ką nors prispausti, o jaunų šaknys iškilnoja naują asfaltą. Tad, kaip bežiūrėsi, per arti augančius reikia šalinti. Jei ir paliktume, atliekant darbus būtų pažeistos jų šaknys, tad tokie ilgai nebežaliuotų“, – dėstė J. Virkutis.
„Kai pokariu į Sibirą žmones trėmė, žemes valstybė nusavino. Tai ir dabar kažkas panašaus vyksta. Šitiek metų tas sklypo pakraštys buvo mūsų. Ir medžius sodinom, niekam neužkliuvom. O dabar jau trukdo“, – stebėjosi S. Astrauskienė. Moteris pridūrė, kad jų šeima ne viena tokia. Esą ne vienas luknėniškis ties savo sklypo riba buvo pasodinęs medžių, ir dabar daugelio jų nebeliks.
Reaguodama į tai, viena šeima esą suskubo užbėgti kelininkams už akių ir pati nusipjovė kelis pačių sodintus ir augintus medžius. Bet paaiškėjo, kad dėl tokio savo poelgio jiems greičiausiai teks aiškintis su teisėsauga.
„Visi medžiai, augantys kelio apsaugos zonoje, yra kelio savininko, šiuo atveju – Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) nuosavybė. Prieš kelias dienas šią remontuojamą kelio dalį savo nuosavybėn perėmėm mes, „Šiaulių plentas“, tad privalome apie pavogtą medieną informuoti policiją“, – kalbėjo darbų vadovas.
Pasak jo, seniau tvarka būdavo paprastesnė. Tuos medžius, kurie trukdydavo kelio remonto darbams, būdavo leidžiama nusipjauti patiems sodybų šeimininkams. „Ir mums geriau būdavo – mažiau rūpesčių turėjom dėl tų medžių. Bet dabar griežtai pasakyta – visa nupjauta mediena turi atitekti direkcijai. Kas su ja toliau bus daroma, jau ne mūsų rūpestis“, – komentavo „Šiaulių plento“ darbų vadovas.
Neprivalo informuoti
S. Astrauskienė sakė jau domėjusis galimybe pasiimti kelininkų nupjautus medžius, bet tik sulaukusi siūlymo… dalyvauti šios medienos pardavimo aukcione. „Patys sodinom, patys auginom, o dabar turim pirkti… Ar begali būti didesnis absurdas?“ – stebėjosi luknėniškė.
Viešėdami Luknėnuose išgirdome, kad gyventojai ne vieną raštą nusiuntė Lietuvos automobilių kelių direkcijai, prašydami palikti ramybėje jų sodintus medžius, tačiau taip ir nesulaukė atsakymo. Nebuvo surengtas ir šio kelio atkarpos remonto darbų projekto viešas pristatymas. Niekas neinformavo gyventojų ir apie žadamus pjauti jų sodintus medžius. „Tik vienam žmogui pranešėme, kad tvorą nusiardytų, nes ji patenka į kelio apsaugos zoną. O apie pjaunamus medžius neprivalome informuoti, nes dar kartą kartoju – jie yra ne žmonių, o direkcijos nuosavybė“, – pabrėžė J. Virkutis.
„Žemaitis“ dėl luknėniškių skundų kreipėsi į LAKD. Čia išgirdome, kad į raštišką prašymą nepjauti jų sodintų medžių iki šiol nebuvo atsakyta, nes tam yra numatytas mėnesio terminas. Vadinasi, atsakymo šio kaimo žmonės geriausiu atveju sulauks tik tada, kai jų sodintų medžių vietoje bus likę tik kelmai.
LAKD atstovo spaudai teiravomės ir to, ar nebūtų galimybės luknėniškiams palikti jų sodintų medžių medienos, tačiau atsakymo kol kas taip pat negavome.
„Jau pjauna. Širdį taip spaudžia, negaliu net žiūrėti“, – nelinksmai kalbėjo vakar rytą į redakciją paskambinusi S. Astrauskienė. „Buvo toks žalias kaimas, o dabar liks dykynė…“ – dar pridūrė.
