Laukia žemių
Pusantro šimto metų turtingą istoriją menantis vienas vos iš dviejų Panevėžyje išlikusių vėjo malūnų Ramygalos gatvėje grimzta praeitin nykiai irdamas.
Nors paveldo objekto neprižiūrintį savininką miesto Savivaldybė bando spausti didesniu nekilnojamojo turto mokesčiu, šis atsikerta neturintis už ką tvarkyti istorinės vertybės.
Mat neatgaunantis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą senelio mieste valdytų žemių.
Gąsdina griuvėsiai
Liūdnai juokaujama, kad Panevėžys turi ne vieną karpenką. Taip mieste pradėti vadinti savo nekilnojamąjį turtą apleidę savininkai.
Ramygalos gatvės pabaigoje išvažiuojančiuosius iš miesto išlydi du garsios Panevėžio praeities simboliai – vėjo malūnai.
Vienas jų sulaukė savo renesanso, bet kitas baigia sugriūti.Pastarąjį nepriklausomybės pradžioje kaip senelio palikimą atgavęs šiuo metu Kaune gyvenantis Linas Petrikonis per tiek metų jo taip ir nesugebėjo prikelti gyvenimui.
Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialisto Benjamino Pučkio teigimu, malūnas pripažintas vietinės reikšmės kultūros vertybe.
Tačiau jo būklė kasmet blogėja.
„Tie griuvėsiai pavojingi, baisu, kad akmenys ar metalinės konstrukcijos nepradėtų kristi. Greta esančios „Žemynos“ mokyklos administracija net užrakino vartelius prie malūno, kad vaikai nevaikščiotų pro tą pusę. Pats nueinu kartą ar du per metus pafotografuoti, bet labai atsargiai“, – pasakoja B. Pučkis.
Jei mieste esantys pastatai neprižiūrimi ir netvarkomi, jo savininkams Savivaldybė gali taikyti didesnį, iki 3 proc., nekilnojamojo turto mokestį. Tai ir buvo padaryta šiuo atveju. Taip pat teismas malūno savininką įpareigojo aptverti teritoriją.
Pasak B. Pučkio, nepaisant sankcijų, malūnu jo šeimininkas nepradėjo rūpintis.
„Jeigu žmogus važiuoja netvarkingu automobiliu, policija turi teisę jį konfiskuoti, o su nekilnojamuoju turtu galima daryti bet ką, nesvarbu, kad praeiviams ant galvų jau byra plytos. Nėra kitų teisinių priemonių, kaip priversti savininką prižiūrėti savo nekilnojamąjį turtą“, – dėl griūvančio paveldo širdį skauda B. Pučkiui.
Planavo įkurti observatoriją
L. Petrikonis prieš keletą metų dalino pažadus imtis malūno rekonstrukcijos.
Jis tvirtina ir dabar nusiteikęs senelio palikimą prikelti naujam gyvenimui.
Jo senelis Jonas Biežys malūną įsigijo 1921 metais grįžęs iš Amerikos.
Sovietmečiu malūnas nacionalizuotas, apleistas ir keliavo iš rankų į rankas. Kurį laiką stovėjo be kepurės, avarinės būklės.
Jo rekonstrukcija pradėta tik prieš pat nepriklausomybės atgavimą – malūną perdavus Švietimo skyriui, jame norėta įkurti mokyklinę observatoriją, tad vietoj tradicinės kepurės sumontuotas kupolas.
Malūnas buvo aptinkuotas, aptvarkytas vidus. Kiekviename aukšte įrengti keli kambariai ir čia įsikūrė užklasinės veiklos centras, dirbo nemažai žmonių, būrusių moksleivius į popamokinę veiklą.
Garsus astronomas Antanas Juška buvo žadėjęs dovanoti malūne rengiamai būsimai Panevėžio observatorijai ir teleskopą. Deja, sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, kupolas – neužbaigtas, neatsidarantis.
L. Petrikonis malūną atgavo 1994 m.
Kelerius metus čia veikė jo paties įkurta zoologijos prekių parduotuvė, tačiau vėliau pastatas kaip vaiduoklis tik gąsdindavo praeivius.
„Gal kažkaip pavyks atgaivinti. Tai kultūros paveldas, bet pati valstybė nėra suinteresuota padėti jį išsaugoti. Buvau nuvykęs ir į Kultūros paveldo departamentą, bet išgirdau, kad finansavimo nėra, gal kitais metais. Bandysime rašyti paraišką, gal bent dalį lėšų pavyks gauti“, – svarsto L. Petrikonis.
Kaltųjų paieškos
L. Petrikonis piktinasi, kodėl Panevėžio savivaldybė jam užkrovė didesnį nekilnojamojo turto mokestį, nors jis padarė viską, ko buvo prašoma: nupjovė nesaugias metalines konstrukcijas, kuriomis buvo galima užlipti ant malūno, nuėmė sutrūnijusias balkono lentas, aptvėrė statybine tvora, sukabino ženklus, įspėjančius, kad tai privati teritorija ir vaikščioti draudžiama.
„Man reikia mokėti didesnį nekilnojamojo turto mokestį, nors viską padariau, ko reikalavo Savivaldybė. Kažkodėl valdininkams atrodo, kad malūnas vis tiek nesaugus. Man čia labiau panašu į kerštą“, – kalbėjo L. Petrikonis.
Pasiteiravus, apie kokį kerštą kalbama, malūno savininkas papasakojo, kad jo senelis visame mieste turėjęs daug žemės.
Paveldėtojams pavyko atgauti tik nedidelę dalį.
Prieš trejetą metų baigėsi teismų maratonas ir Aukščiausiasis Teismas įpareigojo Panevėžio savivaldybę L. Petrikoniui grąžinti maždaug hektaro sklypą J. Basanavičiaus gatvėje, kur dabar įsikūręs Panevėžio autobusų parkas bei padangomis prekiaujanti bendrovė „Egzotika“.
Visgi iki šiol jis nėra teisėtas šio sklypo savininkas.
L. Petrikonis tvirtina, jog pardavęs atgautą žemę, turėtų lėšų ir malūnui tvarkyti.
„Savivaldybė neatiduoda mano senelių žemės. Jeigu pavyktų ją atgauti, būtų lengviau pradėti ir malūno rekonstrukcijos darbus. Galėjau seniai tą žemę atsiimti ir malūnas jau būtų buvęs sutvarkytas“, – tvirtino buvęs panevėžietis.
Pasiekė teismą
Savivaldybės Teisės skyriaus vedėja Daiva Svirelienė teigia, kad teismas įpareigojęs malūno savininką pašalinti pastato avarinę grėsmę.
„Malūnas kėlė grėsmę, jau buvo pradėjusios byrėti plytos vaikams ant galvų, todėl kreipėmės į teismą prašydami įpareigoti savininką pašalinti grėsmę. Jis aptvėrė malūną. Kadangi tai paveldosaugos statinys, jo rekonstrukcija užtruktų gerokai ilgiau nei bet kurio kito pastato, tad davėme gerokai daugiau laiko“, – sakė D. Svirelienė.
Teisės skyriaus specialistė Asta Reikienė atkreipė dėmesį, kad malūnas ir L. Petrikonio neatgauti žemės sklypai – dvi atskiros istorijos.
Tiek malūnas, tiek ir po juo esanti žemė L. Petrikoniui priklauso jau seniai.
Todėl savininkui nėra jokių teisinių kliūčių begriūvantį istorinį pastatą parduoti, rekonstruoti ar ką kita su juo daryti.
Žemę grąžins
O dėl J. Basanavičiaus gatvės pusėje esančių žemių, pasak Savivaldybės teisininkės, kita istorija.
„Prieš keletą metų vyko teismai dėl žemės atkūrimo. L. Petrikonis buvo pateikęs prašymą šias žemes grąžinti natūra. Po teismo sprendimo, kad privalu grąžinti sklypą paveldėtojui, mes tikrai suformavome sklypą ir visus duomenis perdavėme Nacionalinei žemės tarnybai“, – pasakojo A. Reikienė.
Anot jos, iki šios dienos žemės atidalinimo klausimai nėra baigti.
Nors pagal teismo sprendimą teritorija suformuota, pats savininkas nederina kadastrinių matavimų. O kol nebus suderinta, tol ir Savivaldybė negalės perduoti NŽT tvirtinti ir įregistruoti tos dalies Registrų centre.
„Kitaip tariant, negalime užbaigti visų žemės suformavimo procedūrų, nes tai priklauso tik nuo savininko valios, o ne nuo mūsų. Gal nėra patenkintas, kaip buvo suformuotas tas žemės sklypas, tikrai nežinome, kodėl jis pats nederina matavimų“, – sako A. Reikienė.
Garsėjo malūnais
Daugelis mano, kad Panevėžiui pramonės miesto etiketė prigijo sovietmečiu, kai buvo pristatyta didžiulių gamyklų ir fabrikų.
Iš tiesų jis tokį titulą buvo gavęs dar 20-ojo amžiaus pradžioje.
Tik tada Panevėžį garsino ne gamyklos, o malūnai.
Pasak istorikų, malūnininkystė buvo viena seniausių ir svarbiausių Panevėžio pramonės šakų.
Ji ypač suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Dėl derlingų žemių ir palankiai susiklosčiusių verslo aplinkybių Panevėžys tapo didžiausiu Lietuvos grūdų malimo centru. O 1927 metais Kranto gatvėje, kitapus dabartinio „Šviesos“ ugdymo centro, pastatytas penkių aukštų malūnas buvo ne tik pirmasis automatinis malūnas Lietuvoje, bet ir vienas didžiausių šalyje bei visame Baltijos regione.
Tikslių žinių, kada Panevėžyje pastatytas pirmasis malūnas, nėra.
Vieni šaltiniai nurodo, kad jis iškilo 18-ajame amžiuje prie Nevėžio upės, ties vadinamuoju Laisvės tiltu, jungiančiu dabartinę Smėlynės gatvę su J. Basanavičiaus gatve.
Kiti autoriai nurodo, kad šioje vietoje tiltas ir mūrinė malūno užtvanka pastatyta dar 17-ojo amžiaus viduryje.
Be šio garo malūno, mieste veikė dar trys: E. Kagano malūnas Ukmergės gatvėje, B. Nisono ir J. Kalmano dabartinėje Respublikos gatvėje bei D. Rubinšteino malūnas Kranto gatvėje. Netoli miesto ėmė rastis naujų garo malūnų (Savitiškio, Bistrampolio dvaruose). 1904 metais Panevėžyje veikė šeši garo ir trys vėjo malūnai.
Panevėžyje malūnininkystės verslas dar labiau suklestėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Mieste veikė penki dideli pramoniniai ir penki mažesni, ūkininkų, malūnai.
Iš visų Panevėžyje veikusių malūnų iki mūsų dienų išliko tik trys – B. Rubinšteino malūnas Kranto gatvėje bei du malūnai Ramygalos gatvėje.
Arčiau mokyklos esantis, dabar apleistas L. Petrikonio malūnas pastatytas apie 1880 metus. Netoliese esantis kitas, rekonstruotas, malūnas statytas 1875 metais.
Sovietmečiu abu buvo nacionalizuoti ir tik Lietuvos nepriklausomybės metais grąžinti paveldėtojams.
