Sula – vitaminų šaltinis

Jis – vienas iš Panevėžio bitininkų draugijos narių, turintis 30 bičių šeimų. Sula – puikus skanėstas ne tik 77-erių vyrui, jo šeimai, kaimynams, draugams, bet ir bitėms. Iš šio gėrimo bitininkas, įbėręs cukraus, gamina specialų sirupą, kuriuo maitina mažąsias bityno gyventojas, kai šioms trūksta maisto.

„Sulą renku į 5–10 litrų talpas, vėliau perpilu į dviejų litrų butelius bei užšaldau šaldiklyje. Tiems, kas neturi didelio šaldiklio, siūlau į sulą įmesti juodojo serbento šakelę, kuri padės gėrimui negesti. Na, ir taip visus metus geriu surinktą sulą. Vasarą nešuosi į bityną, atsigaivinu. Taip pat nuolat vaišinu draugus, kaimynus. Visiems rekomenduoju gerti, nes tai – labai sveika. Juk tai vitaminų šaltinis, o dar koks skanus!“ – sakė senjoras.

J. Starkevičius sulą renka sodyboje, su kurios šeimininkais jau daugelį metų puikiai sutaria. Šie jam leidžia ten laikyti ir savo avilius. Mainais vyras sodybos šeimininkams duoda ne tik sulos, bet ir medaus.

Bitininkas džiaugėsi, kad šiemet sula puikiai teka.

„Praėjusiais metais sulos pavyko surinkti dvigubai mažiau. Na, o šiemet per parą drąsiai į 5 ir net 10 litrų talpas prilaša. Nuo ko priklauso sulos kiekis, sunku pasakyti. Jau daugelį metų naudoju tuos pačius beržus“, – kalbėjo pašnekovas.

Mėgautis akimirka

J. Starkevičius – buvęs tremtinys, į Sibirą patekęs būdamas vos dvejų metų. Į Lietuvą grįžo sulaukęs dešimties.

„Sibire neturėjome, ką valgyti, dažnai būdavome alkani. Tačiau ten šeimos visuomet dalydavosi maistu. Iš tiesų, kokie geri žmonės… Ši patirtis mane išmokė dalytis, todėl ir dabar niekada nieko negailiu kitiems. Į svečius niekada neinu be sulos ar medaus“, – atviravo jis bei pripažino, kad kadaise iš sulos gamino skanų šampaną, tačiau jau kelerius metus šio skanėsto negamina, tad ir receptą pamiršo.

Taip pat panevėžietis teigė, kad gyvenimas Sibire išmokė jį džiaugtis kiekviena smulkmena.

„Dabar turiu, ką valgyti, ir galiu valgyti, kiek tik noriu. Esu labai laimingas! Mane supa geri žmonės, bitės. Sula irgi teikia džiaugsmo. O dar, jei šaldiklyje yra uogų – oj, gyvenimas nuostabus!“ – džiaugėsi J. Starkevičius.

„Sulą pradėjau rinkti dar sovietmečiu, tad patirties turiu nemažai. Na, o šie beržai, iš kurių sulą renku dabar, manau, jie dar mane pergyvens, nors sakoma, kad tokius medžius, iš kurių renkama sula, reikia kirsti po dešimties metų. Kai buvau jaunas, visur skubėjau, lėkiau, o dabar žinau, jog reikia mėgautis akimirka, todėl kasdien džiaugiuosi gamta, bitėmis, grynu oru, o ir rinkti sulos neskubu, kantriai laukiu, kol prilašės. Tai – mano džiaugsmas“, – pasakojo vyras.

Mokosi išlikti gyvi

Kaip teigė pats sulos rinkėjas, jis šiame procese turi sukaupęs jau nemažą patirtį, todėl negaili patarimų.

„Nors mūsų gamtininkai sako, kad medžio skylę reikia užkimšti kokia nors medžio šakele, iš tiesų tai – medžio nuodijimas. Medis pats moka užgydyti žaizdas, o svetimkūnio įkišimas – nuodijimas. Žinoma, kiekvienas įgręžimas – stresas augalui, todėl, jei juo naudositės dažnai, jis ims nebeduoti sulos. Pavyzdžiui, sodyboje turime didelį storą beržą, kuris prieš kelerius metus du pavasarius man per parą surinkdavo net po 50 litrų. Vis dėlto trečiais metais sulos labai sumažėjo, o ketvirtais – visai nebedavė. Taigi padariau penkerių metų pertrauką ir šiemet vėl pamėginau išgręžti skylę. Dvi dienas nelašėjo, tačiau buvau kantrus ir trečią dieną pastebėjau, kad po truputį laša. Na, ir dabar per dieną iš šio beržo surenku po dešimt litrų. Akivaizdu, jog medis turi smegenis ir mokosi, kaip išlikti gyvam“, – tikino senjoras.

Taisyklės

Gamtininkų teigimu, į sulos sudėtį įeina daugybė žmogaus organizmui svarbių mikroelementų, organinių rūgščių bei taninų. Šis tautinio paveldo produktu pripažintas gėrimas garsėja ir kaip vaistas – tirpdo šlapimtakių akmenis, gerina medžiagų apykaitą, gali padėti nuo įvairiausių kitų ligų.

Svarbiausia žinoti, kad norint prisileisti šio gėrimo, vadinamojo gyvybės eliksyro, skylės jam leisti gręžiamos ne aukščiau nei vienas metras nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti dviejų centimetrų, o jų gylis medienoje – trijų centimetrų. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni nei dešimt centimetrų. Na, o kad medžiams būtų padaryta kuo mažiau žalos, sulą galima leisti iš jų ne plonesnių negu dvidešimt centimetrų skersmens. Indą, į kurį bėga sula, patariama pridengti tinkleliu ar marle, kad neprikristų vabzdžių bei kitų nešvarumų.

Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos. Jos užtepamos sodo tepalu ir įkalamas medinis kaištis, geriausia iš tokio paties medžio. To nepadarius, gręžimo vietoje mediena gali pradėti gesti arba džiūti visas medis. Gyventojams, leidžiantiems sulą ne pagal minėtas taisykles, numatoma bauda nuo 10 iki 30 eurų.