Neeilinis senasis miestas
Kėdainiai kaip vietovė žinomi jau nuo 1362 m., o kaip miestas – nuo 1590 m. Jis XVII–XVIII a. statytas Radvilų ir škotų, kurie čia gyveno ir dirbo. Miesto architektūra – rotušė, Stiklių, J. Andersono, Arneto, Beneto, Grėjaus namai, kalvinų, liuteronų bažnyčios – prilygsta Vakarų Europos architektūrai. Šv. Jurgio bažnyčia stovi nuo XV, Šv. Juozapo – nuo XVIII amžių, minaretas, kiti istoriniai pastatai. Nutiestas 1602 m. labai senas medinis tiltas per Nevėžio upę, gatvės buvo grįstos akmenimis, o šaligatviai – lentiniai.
Labai anksti išvystyta pramonė ir prekyba. Čia dirbo ir daugiau iškilių asmenybių, buvo gaminamas popierius, spausdinamos knygos.
Nepaisant nuolatinių karų ir gaisrų, miestas nuolat augo ir tvirtėjo, kūrėsi kultūros įstaigos. Jis ypač suklestėjo prieškario laikais.
Kėdainiai visais atžvilgiais augo ir pokaryje. Buvo pastatyta labai daug gyvenamųjų namų, pramoninių pastatų, mokyklų. Viena iš jų, pati pirmoji pokaryje vadinama Antrąja, pastatyta 1958 m. išvaizdžioje vietoje miesto centre, šalia Dotnuvėlės upelio, prie kurio išlikęs E. Totlebeno buvusio dvaro parkas J. Basanavičiaus gatvėje. Vėliau joje buvo įsikūrusi kolegija.
Kėdainiai – vienintelis šalyje rajonas su senu istoriniu senamiesčiu, nuolat lankomu įvairių šalių turistų.
Čia turime puikų turtingą savo eksponatų Krašto muziejų, Daugiakultūrį, Kultūros centrus, Arnetų namą, J. Monkutės-Marks muziejų-galeriją, puikią M. Daukšos viešąją biblioteką. Čia gyvena ir kuria nemažai įvairių menininkų. Jie ir jų kūriniai išblaškyti po platųjį pasaulį.
Buvusios kolegijos pastatas ir tektonikos atžvilgiu nėra prastas. Kėdainiečiai pasistengė, kad ta vieta ir toliau išliktų prestižinė. Juk prieškaryje čia stovėjo naujoji moderni ir puošni Kėdainių gimnazija.
Dabar jau beveik metai, kai šis pastatas stovi nenaudojamas. Deja, jį gali ištikti toks likimas, kaip ir daugelio nenaudojamų pastatų, o juk jis labai tiktų kilniam tikslui. Jis dėl savo vietos ir erdvės tiktų krašto dailės galerijos paskirčiai.
Dailei reikalinga erdvė
Daug įdomių dailės kūrinių seniai guli muziejaus fonduose ir jų niekas nemato, o talentingo kryždirbio Vinco Svirskio (1835–1916) meniniai kryžiai suspausti nedidelėje salėje. O skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus (g. 1934 m.) kūrybiniai darbai ne eksponuojami, o tiesiog sandėliuojami... Sugrūsti jie visai nesižiūri, nors yra unikalūs ir įdomūs.
Jo medžio skulptūros tiesiog juvelyriškos, ornamentika dengiamas beveik visas kūrinio paviršius, dėl ko darbai atrodo grakščiai, bet dėl to nenukenčia jų monumentalumas. Šis skulptorius ornamentikai panaudoja geometrizuotus ir stilizuotus augalinius motyvus. Neretai V. Ulevičiaus kūryboje, ypač memorialiniuose paminkluose panaudojami architektūros elementai – gotikiniai bokšteliai, kaimo trobų detalės. Kurdamas skulptorius atnaujina seniausius drožyboje naudotus raštus, kurių dabar jau sunku aptikti.
Šie talentingo ir žymaus žmogaus darbai turėtų būti pagarbiai eksponuojami. Jiems, kaip ir V. Svirskio kūrybai, reikalinga nemaža salė.
Yra nemažai vertų dėmesio ir tapybos darbų. Žinomo kraštiečio skulptoriaus Kosto Rameikos (1903–1948) 146 sukurti paminklų projektai. Be to, muziejaus fonduose yra labai daug įvairių drožinių, kurių dar niekas nematė.
Taigi tam reikalingas nemažas pastatas, kuris būtų dar viena turistų lankoma oazė.
Žinoma, galerijos išlaikymas reikalautų lėšų, bet suniokotą pastatą atstatyti ne mažiau kainuoja. Aiškus, jis kažkiek atsipirktų ir lankytojų dėka.
Įsteigus krašto dailės galeriją padovanoti vieną kitą savo kūrinį sutiktų ir kraštiečiai menininkai, žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: tapytojai Aloyzas Stasiulevičius, Petras Ibianskas, Darius Laumenis, Liucija Rožė Navalinskienė ir dar daugelis puikių kraštiečių tautodailininkų.
Kol nevėlu, būtų įkurtas dar vienas kultūros objektas ir išsaugotas sveikas pastatas, o žmonės jį visada su džiaugsmu lankytų. Todėl tikiuosi ir prašau visuomenės palaikymo.
