Ką turėtumėte žinoti apie kalytės rujojimą

Dažniausiai kalės rujoja du kartus per metus, o ruja trunka apie tris savaites. Vidutiniškai ruja kartojasi kas 6-7 mėn., pasitaiko, kad tarpai tarp rujų būna ilgesni arba trumpesni. Pavyzdžiui vokiečių aviganių veislės patelės gali rujoti kas 4-5 mėn., taksų, mažųjų pudelių kas 7-8 mėn., kurtai, afrikietiškos veislės, čekoslovakų vilkšuniai ir kas 12 mėn.
Kalytė
© Fotolia nuotr.

Pirmoji ruja

Per pirmąją rują kalytė lytiškai subręsta ir gali būti apvaisinta. Miniatiūrinių veislų kalės pirmą kartą surujoja tarp 18 ir 24 gyvenimo mėnesio, didžiųjų veislių gali surujoti iki 30 gyvenimo mėnesio. Dažniausiai pirmą kartą patelės surujoja sulaukusios 8 – 10 mėn.

Nors per pirmą rują kalė ir lytiškai subręsta, vis dėlto ji neturėtų būti sukergta, nes dar nėra pakankamai fiziologiškai bei anatomiškai subrendusi. Optimalus laikas kergti kalę yra trečioji ruja.

4 rujos etapai

Nors kalbėdami apie rują turime omeny kelias savaites, kai kalytei iš makšties teka išskyros, iš tiesų ruja susideda iš 4 etapų, kurių metu veikiant įvairiems hormonams, kalės organizme vyksta permainos. Tai:

* Priešrujis (proestrus). Vidutiniškai priešrujis trunka apie 9 dienas, nors gali svyruoti nuo 2 iki 25 d. Šiuo metu kalė yra nevaisinga, tačiau pabrinksta lytinės lūpos, pasirodo kraujingos išskyros. Išskyrų kiekis būna įvairus – kai kurios kalytės išskyras išsilaižo, kitoms laša kraujas, tad norint, kad namuose būtų švara, rekomenduojama užmauti specialias kelnaites. Patelės gali dažniau šlapintis. Nors kalytės dar nebūna pasirengusios poruotis, jau gali tapti neklusnios ir savo kvapu privilioti visus rajono patinus.

* Tikroji ruja (oestrus) arba „karštos dienos“, nes kalė pasiruošusi poruotis. Šis etapas paprastai trunka apie 5 – 9 d., kartais 1 – 20 dienų. Išskirtinis bruožas – bespalvės ar šviesiai rausvos išskyros. Kalytė prisileidžia patinus – jiems priėjus ramiai stovi ir suka uodegą į šoną. Taip pat elgiasi padėjus ranką ant strėnų. Šiomis dienomis būtina itin atidžiai saugoti kalytę, nes ji tampa labai išradinga, nepaklusni ir gali pabėgti pas patiną. Patinai ne mažiau išradingi, sugeba prasikasti po tvoromis, bando jas perlipti, jeigu rujojanti kalė bėgioja laisvai kieme. Kalytę patartina išvesti į lauką tik su pavadėliu ir trumpam bei akylai saugoti, mat žinomi atvejai, kai susikergė su patinu, kol šeimininkė šnekučiavosi su atsitiktinai sutikta pažįstama.

* Porujis (diestrus). Šis etapas prasideda pasibaigus tikrajai rujai. Jo metu dingsta išskyros, makštis iš lėto mažėja, kalė liaunasi prisileidusi patinus, o patinai nesidomi kale. Porujis trunka 30 – 60 dienų. Šiuo metu gali prasidėti tariamas nėštumas – padidėja speneliai, paspaudus juos teka pienas, kalė suka lizdą, nešiojasi žaisliukus, bando paguldyti juos šalia savęs.

* Tarprujis (anoestrus) arba lytinio abejingumo fazė. Tai galutinis rujos etapas, kurio metu kalė tampa tokia pati, kokia buvo iki priešrujo. Šis periodas trunka vidutiniškai 7 – 10 mėn. (gali trukti ilgiau arba trumpiau), o jam pasibaigus rujos ciklas kartojasi iš naujo.

Kaip išgyventi kalytės rują?

Rujojančios kalytės gali elgtis šiek tiek kitaip, nei įprasta. Jos gali būti labiau apatiškos, arba atvirkščiai energingesnės nei iki šiol. Gali namuose nerasti sau vietos, inkšti, tapti agresyvesnės ir mažiau paklusnios. Kai kurios kalės praranda apetitą ir ieško galimybių pabėgti iš namų.

Labai svarbu per kiekvieną rują itin akylai stebėti savo kalę, kad ji nesusikergtų su kokiu nors atsitiktiniu patinu. Svarbiausias principas – nuo rujos pradžios (t. y. tada, kai pastebėsite pirmą kraujo lašą) į lauką kalę išvesti tik su pavadėliu ir nepaleisti jos, net jeigu jūsų šunytė yra labai paklusni, gerai išdresuota ir pan. Gamta yra gamta – net ir paklusniausia patelė gali bėgti ieškoti patinų.

Jeigu turite nuosavą kiemą, išleiskite į jį kalytę tik tada, kai būsite tikri, kad joks patinas negali prasikasti po tvora arba neperlipti tvoros (kai kurie šunys meistriškai laipioja per tvorą). Geriau, jeigu tomis dienomis patelė bus uždaryta voljere. Beje saugiau voljerą rakinti, nes šunys turi daug kantrybės ir sugeba atsidaryti net ir įmantriais kabliukais užkabintus vartus ar voljero duris.

Galima bandyti išpurkšti kalės makštį specialiomis patinus atbaidančiomis priemonėmis, tačiau jos nėra itin efektingos, nes puiki šuns uoslė „pralaužia“ bet kokius barjerus ir suuodžia rujojančią kalę.

Kaip išvengti rujos

Galima nuslopinti kalytės rują hormoniniais preparatais, kurie dažniausiai sukurti progestinų (hormonų, naudojamų kaip kontraceptikai) pagrindu. Vis dėlto tai nėra geras sprendimas, nes šie vaistai gali padidinti gimdos uždegimų ar onkologinių ligų tikimybę). Jeigu kalytė serga gimdos, skydliaukės ligomis, cukriniu diabetu, šių preparatų apskritai jai skirti negalima. Daugelis šunų augintojų pasisako prieš šiuos hormonus – ir jie teisūs.

Kita galimybė yra sterilizacija. Per šią operaciją patelei pašalinama gimda ir kiaušidės. Dėl sterilizacijos reiktų pasitarti su veterinarijos gydytoju, mat nors operacija ir nėra sudėtinga, galimos komplikacijos. Dažniausiai sterilizuoti kalytę rekomenduojama po pirmos rujos, kai patelė jau yra pakankamai subrendusi ir susiformavusi.

Pagalbinės priemonės

Nors yra būdų išvengti rujos, vis dėlto nemaža dalis šunų augintojų laikosi nuomonės, kad nesant rimtam reikalui (dėl kokių nors ligų) nereikia kištis į gamtą ir sterilizuoti kalės, o juo labiau slopinti jos rują dirbtinai. Juk ne taip jau sunku maždaug kas pusmetį pasaugoti kalytę, o kad namuose ji nepriteptų galima užmauti specialias rujojančioms kalėms skirtas kelnaites. Jeigu kalytė mėgsta gulėti lovoje, kurią ištepa net su kelnaitėmis, ant viršaus galima užmauti pėdkelnes (nukirpti taip, kad būtų tarsi trumpos kelnės ir iškirpti skylę uodegai, o jeigu jos laisvos, ant nugaros užrišti mazgelį). Su tokia apsauga tikrai namai išliks švarūs.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (35)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (7)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka (3)

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka
Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama. Tad ką reikia apie tai žinoti?

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais (20)

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais
Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?