Dresūros specialisto K. Grigaliūno patarimai šunų augintojams

Šunų dresūra tampa itin svarbi daugeliui šunų augintojų. Įvairios jos formos, tikslai tampa ne tik hobiu, bet ir gyvenimo būdu. Apie dresūros tendencijas Lietuvoje, dažniausias šunų elgesio problemas bei efektyviausius sprendimo būdus kalbamės su dresūros mokyklos „Smart Dog“ instruktoriumi Karoliu Grigaliūnu.

Profesionale šunų dresūra užsiimate ketverius metus. Kaip per šį laiką keitėsi šeimininkų požiūris į šunis? Ar dresūra tampa vis labiau madinga ir reikalinga?

Žmonių požiūris keičiasi, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Prie pokyčių stipriai prisideda patys žmonės ir valstybė, kad prižiūri ir skiria baudas, pavyzdžiui, už nesusirinkimą to, ką pridaro gyvūnas lauke. Dažnai pastebiu ženklus ant kavinių durų, kad gyvūnai įleidžiami. Tokiose vietose iškart atneša dubenėlį vandens.

Vis dėlto žmonės turėtų atsakingiau žiūrėti į šunį, nes jie mano, kad jų šuo nekanda, yra pats geriausias ir paklusniausias. Bet toli gražu taip nėra. Žmonėms dar reikia išmokti, kaip valdyti šunį: vesti pririštą prie pavadėlio, pamačius kitą šunį, prisisegti savąjį ir panašiai. To dar trūksta.

Su kokiomis augintinio auklėjimo klaidomis dažniausiai susiduriate? Kokių pasekmių tai sukelia?

Didžiausia klaida ta, kad žmogus pats nežinodamas paskatina šunį elgtis netinkamai. Pagyvenusių močiučių šunys dažniausiai būna didžiausi rėksniai, daugiausia loja. Jos pačios nesupranta, kad tai nėra gerai ir šou toks ne dėl charakterio. Pavyzdžiui, šuo sulojo iš baimės ar parodė šiokią tokią agresiją, ta močiutė iškart čiumpa jį ant rankų ir ima glostyti. Didžiausia klaida manyti, kad glostomas šuo nurims. Tačiau šuo tokį veiksmą supranta taip: šaunuolis, bijok, gerai, kad bijai, bijok dar labiau. Dažniausiai šeimininkas šunį glosto jam esant aktyvios būsenos, tad tik dar labiau paskatina jį tokį būti. Negalima skatinti šuns jam esant vienos ar kitos neigiamos būsenos.


Nuotraukų autorius: Eugenijus Mironovičius

Dažniausiai šuo, kuris daugiausia loja, kelia mažiausiai realios grėsmės. Bet tas mažas šuo kelia šurmulį ir provokuoja kultūringai einantį kitą šunį. Ne visų šunų nervai geležiniai. Jei mažas šuniukas iš galo ant jo loja, jam gali įsijungti „saugos instinktas“. Žinoma, nesąžininga, pavyzdžiui, mano šuns atžvilgiu, kuris sveria 50 kg, nors jis ramus, bet esant tokiai situacijai aš turiu jį laikyti, neleisti reaguoti, kontroliuoti. Jei mano šuo atsakys lojimu tam šuneliui, aš, kaip šeimininkas, tapčiau visuomenės priešu, nes mano šuo yra didelis, o mažiems šunims lyg ir „galima“ loti, puldinėti, gąsdinti.

Kokios pagrindinės dresūros rūšys? Ko svarbiausia išmokyti savo augintinį?

Pagrindinis dalykas – bendras paklusnumas. Žmogus ir šuo mokomi pagrindinių komandų, kad augintinis taptų paklusnesnis tiek aikštelėje, tiek namų sąlygomis. Bet žmonės, kurie nori daugiau iš šuns, tarkime, leisti su juo aktyvų laisvalaikį, pasirenka kokią nors papildomą sritį. Pavyzdžiui, yra daug sporto rūšių, kurioms galima rengti ir dresuoti šunį. Lietuvoje gan populiarus yra agility, nes tai ir šeimininkui, ir šuniui labai smagus užsiėmimas. Šuo fiziškai išsikrauna, gražu žiūrėti, kaip jis laksto, vykdo komandas. Taip pat Lietuvoje pakankamai aktyvi šunų jėgos bei kinkinių sporto bendruomenė.

Populiarus ir IPO sportas, kuriuo pats užsiimu. Tai pėdsekystė, paklusnumas ir apsauga. Ne kiekvienas šuo gali tuo užsiimti, bet tai tik viena iš galimų sporto ir laisvalaikio leidimo su šunimi formų.

Norėčiau, kad šunų sportas vis labiau populiarėtų Lietuvoje. Pagrindinis trukdis tas, kad tokiam užsiėmimui su šunimi turi skirti didžiąją dalį savo laisvalaikio. Tai tampa tavo gyvenimo būdu. Žinoma, tai kainuoja ir pinigų.

Iš savo patirties pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės, kurie užsiima sportu su šunimis yra vidutinio amžiaus. O užsienyje, pavyzdžiui, Vokietijoje, tokios veiklos imasi daugiau senyvo amžiaus žmonių. Jie gauna pakankamas pensijas ir gali skirti laiko sau ir šuniui, taip atsipalaiduoti, judėti.

Dažnai tenka išgirsti, kad ne visi šunys tinka dresūrai. Kaip yra iš teisų?

Vienos veislės yra imlesnės, nes jų intelektas yra aukštesnis. Bet labai dažnai būna, kad vienas individas gali būti visiškai neimlus mokslui, nors veislė priskiriama prie intelektualių. Veislė tėra tik rėmas.

Mišrūnai neretai imlesni nei visos tos superveislės, tačiau jei jie turėjo blogos patirties prieglaudoje, gatvėje, kol buvo pamesti, jų elgesys bus problematiškesnis.

Taip pat verta prisiminti, kad kaip ir žmonių, taip ir šunų yra psichinių ligonių. Gali šiek tiek apgydyti jo elgesį, susigyventi su tuo. Jei į mane kreipiasi su problematiniu šunimi ir matau, kad darbas negarantuos paklusnumo, aš nemeluosiu, kad šunį įmanoma pagydyti. Pavyzdžiui, agresyviu šunimi, kuris užpuolė kitą šunį vieną ar du kartus, daugiau niekada visiškai nepasitikėsiu. Ir nemeluosiu šeimininkui, kad tai yra išsprendžiama.

Yra problemų, kurių negalima išspręsti, bet aš stengiuosi išmokyti, kaip su jomis susigyventi.


Nuotraukų autorius: Eugenijus Mironovičius

Tikrai nerekomenduočiau problematiško šuns atsikratyti. Kiekvienas šuo turi savo pliusų ir minusų. Jei įsigydami šunį turite mintį juo atsikratyti tuo atveju, jei netiks, išvis jo neimkite. Didžiausia klaida, kai užsimano impulsyviai: žmogus nesupranta, kiek po to reikia įdėti darbo, kad tas šuo taptų kultūringas, kad pasivaikščiojimas nekeltų diskomforto. Juk daug kam yra kančia, pareiga išeiti į lauką. Tad geriausia pasidomėti, kokios veislės, kokio aktyvumo šuns reikia, ir tada jau spręsti. Siūlyčiau ne dėl grožio pirkti, o rinktis pagal savo charakterį ir laisvalaikio galimybes.

Mes linkę gyvūnams priskirti žmonėms būdingas savybes, kartais pamiršdami, kad tai gyvūnas. Tokia tendencija itin populiari tarp dekoratyvinių veislių augintojų. Kaip neperžengti ribos?

Aš visada sakau, kad žmogus daro labai didelę klaidą sužmogindamas šunį: manome, kad jam reikia to, ko ir mums patiems reikia. Aš sutinku, jei lauke minus 20, jam reikia drabužio, bet nemanau, kad reikia šukuosenas daryti. To reikia ne šuniui, o šeimininkui.

Auklėjimas taip pat negali būti vienodas. Juk dekoratyvinius šunis veisia tam, kad jie būtų ant mūsų rankų, kad žmogus galėtų jį visur imti kartu su savimi. Karta iš kartos toks šuo tampa priklausomas nuo žmogaus, negali nieko savarankiškai daryti. Tokie šunys dažnai tampa rėksniai, daug loja, inkščia, yra nerimastingi. Reikia atsiminti, kad visų pirma tai šuo. Iš pradžių reikia patenkinti jo instinktus ir tai, ką jis mėgsta. Kartais išgirstu tokių klausimų: kaip išmokyti šunį, kad jis darytų tik namie ant palutės, kad nereikėtų vesti jo į lauką. Toks požiūris man yra nepriimtinas. Tokiu elgesiu visiškai apriboji šuns laisvę, neduodi pasidžiaugti tuo, ką gamta jam davė.

Karoli, koks buvo jūsų kelias iki tapimo dresūros instruktoriumi? Kuo šunų pasaulis jus pakerėjo?

Kiek atsimenu, visada augau su šunimis. Pirmas šuo buvo kolis, po to vien rotveileriai. Nežinau, kaip, bet visą laiką rasdavau bendrą šneką su šunimis – net tada, kai neturėjau jokių žinių. Visą laiką aš pritraukdavau jų dėmesį, jie visada eidavo prie manęs, mes visada rasdavome kontaktą.

Didysis lūžis įvyko tada, kai pradėjau dirbti su vienu iš savo šunų. Mano toks būdas – kai užsikabinu, labai pasineriu, tampu fanatiku to, kas man patinka. Tada mane „užkabino“ dresūra, supratau, kad geresnio, įdomesnio dalyko negali būti, kaip tik dirbti su šunimi.

Būdamas su savo šuniu aikštelėje, pradėjau žiūrėti į dresuotoją, galvodamas, koks fainas jo darbas: bendrauja su bendraminčiais, nes tarp šunininkų mes turime apie ką pašnekėti, nors kaip žmonės esame labai skirtingi, bet šuo suveda. Visa treniruočių atmosfera irgi labai gera – visada žinau, kad galiu būti pasiėmęs savo šunį, kai vyksta treniruotė. Tada pagalvojau, kodėl man to pabandžius. Aišku, drastiškai nekeičiau savo veiklos, kuria užsiėmiau prieš tai. Viskas vyko pamažu, daug mokiausi, važinėjau po užsienį. Dar ir dabar vis tobulėju. Iki šiol mane tai tikrai veža.


Nuotraukų autorius: Eugenijus Mironovičius

Internete galime rasti šimtus nuorodų į įvairias dresūros mokyklas ar specialistus. Ką patartum žmonėms, kurie renkasi šunų dresūros instruktorių? Į ką jiems reikėtų atsižvelgti?

Renkantis dresuotoją gairėmis gali būti rekomendacijos, galima tiesiog nueiti ir pasibandyti. Šuns augintojas, kuris neturi patirties, patekęs į vidutinio lygio dresuotojo rankas ar to, kuris gali makaronų prikabinti, patikės viskuo, kas jam sakoma, tik neaišku, koks bus rezultatas. Tik tada, kai žmogus turės žinių, kaip viskas daroma, kokie yra metodai, pradės atsirinkti. Lietuvoje yra labai daug dresuotojų ir ši veikla sparčiai populiarėja. Jei vadinsiesi dresuotoju, neišlaikęs egzaminų, klausimas, ar turėsi reikiamą kvalifikaciją, patirtį. Aš, rinkdamasis trenerį, pasižiūrėčiau, kur jis yra buvęs, kur dalyvavęs, ar jis yra dirbęs su šunimi varžybose. Jei dalyvauji varžybose, tikėtina, kad su šunimi dirbi kiekvieną dieną, turi pakankamai patirties. Žinoma, svarbūs ir diplomai, kur mokėsi ir panašiai.

Ar tenka susidurti su nuomone, kad dresūra iš šuns atima charakterį, jis tampa tarsi robotas?

Kartais, kai pademonstruoju, ką aš veikiu su savo šunimi, kalbu apie sportinį paklusnumą, kai šuo turi eiti milimetras į milimetrą, žmonės arba ploja rankomis, arba stebisi, kad robotą iš šuns padariau. Šiaip ar taip mano šuo visada atrodys laimingas, jis plaka uodega, nes jis turi darbą, gyvenimo prasmę, tikslą, kurio siekia kartu su manimi, tai jam kaip žaidimas. Žaidimas šuns niekada netraumuos, tik lavins fizinę būklę, didins kontaktą su šeimininku. Kai šuo turi aiškų tikslą, viskas gerai.

Pavyzdžiui, jėgos sporte šuo turi traukti svorį, šokti į aukštį ir kita. Tai šuo daro ne dėl to, kad šeimininkas jam liepia, o dėl to, kad rankoje jis turi žaislą ir sako: ateik ir pasiimk. Jei šuo nenorėtų, jis to nedarytų. Žinoma, kiekvienai veiklai pasirenkami tie šunys, kurie turi reikiamus instinktus ir gali tai daryti, kurie nuo tos veiklos kaifuoja. Jei šuo gali savo instinktus išlieti, jis gyvena pilnavertį gyvenimą.

Jei norite daugiau sužinoti apie šunų dresūrą, siūlome pažiūrėti „Purina Friskies Picnic“ parengtą 16 video pamokų kursą.

VISOS DRESŪROS PAMOKOS:

Šešiolikta dresūros pamoka: kaip išmokyti šunį komandos „Bang Bang"

Penkiolikta dresūros pamoka: kaip atpratinti šunį šokinėti ant žmonių

Keturiolikta dresūros pamoka: kaip išmokyti šunį eiti į jam skirtą vietą

Trylikta dresūros pamoka: kiek ir kokio fizinio krūvio reikia šuniui

Dvylikta dresūros pamoka: kaip išmokyti šunį atnešti daiktą

Vienuolikta dresūros pamoka: kaip žaisti su šunimi

Dešimtoji dresūros pamoka: kaip išmokyti šunį atiduoti turimą daiktą

Devintoji dresūros pamoka: kaip išmokyti šunį eiti šalia šeimininko

Pirmoji dresūros pamoka: kaip motyvuoti savo šunį atlikti komandas

Antroji dresūros pamoka: kaip išmokyti šunį stebėti savo šeimininką

Trečioji dresūros pamoka: kaip parodyti šuniui komandą „laisvai“

Ketvirtoji dresūros pamoka: ką daryti, kad šuo reaguotų į savo vardą

Penktoji dresūros pamoka: kaip išmokyti šunį visada atbėgti pas jus

Šeštoji dresūros pamoka: kaip išmokyti šunį klusniai sėdėti

Septintoji dresūros pamoka: kaip išmokyti šunį ramiai gulėti

Aštuntoji dresūros pamoka: kaip elgtis, jei šuo tempia pavadėlį

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šuniukai–siurbliukai, kodėl svarbu nepasiduoti gailiam šuns žvilgsniui? (14)

Šuniukai–siurbliukai, kodėl svarbu nepasiduoti gailiam šuns žvilgsniui?
Tikriausiai daugelis bent kartą patyrė nepatogumo jausmą valgydami prie stalo namuose, kur yra gyvūnų, kai kiekvieną kąsnelį godžiai akimis rijo ir šalia sėdintis šuo, vėliau surinkęs visus ant žemės nukritusius maisto trupinėlius. Panašiai gyvūnai elgiasi ir lauke – kaip siurbliukai renka ant žemės rastus kąsnius, tačiau pagriebus ką nors pavojingo toks įprotis gali būti žalingas keturkojo sveikatai.

Veterinarai pataria, kaip pasirūpinti savo augintiniu atšilus orams (3)

Veterinarai pataria, kaip pasirūpinti savo augintiniu atšilus orams
Pavasarį, atšilus orams naminių gyvūnų šeimininkams iškyla naujų rūpesčių – suaktyvėja įvairūs parazitai, padaugėja gyvūnų traumų. Kad augintiniai būtų sveiki ir žvalūs daug priklauso ir nuo jų mitybos. Pasak specialistų, mitybą geriausia parinkti atsižvelgiant į augintinio amžių, rašoma pranešime spaudai.

Patarimai, kaip prižiūrėti gyvūnus pavasarį (2)

Patarimai, kaip prižiūrėti gyvūnus pavasarį
Namai, kuriuose gyvena bent vienas katinas ar šuo, yra laimingesni. Kuo daugiau augintinių, tuo daugiau džiaugsmo namuose. Bet jų šeimininkai žino – gyvūnai suteikia ne tik džiaugsmo, bet ir papildomų rūpesčių, nes tenka skirti daugiau dėmesio namų priežiūrai. Ypač tai jaučiasi pavasarį, kuomet augintiniai pradeda šertis. Švaros ir gyvūnų specialistai pataria, kaip prižiūrėti augintinius, kad namų higiena nevirstų varginančiu užsiėmimu, rašoma pranešime spaudai.

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (35)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (7)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.