Vyro ir varnos draugystė Anykščiuose: pokštininkė mėgsta ledus ir vyro šunį

Anykščių Kūrybos ir dailės mokyklos direktorius Arūnas Vilkončius pavasarį nuo pražūties išgelbėjo mažą varniuką. Dabar tai jau suaugusi, Čitos vardą turinti protinga varna, jo laukianti Elmos kolektyviniame sode ir krečianti pokštus ne tik jam, bet ir kaimynams.

„Tereikia privažiuoti prie sodo vartų ir varna tuoj pat atskrenda iš Šventosios upės pakrantės alksnių, – šypsojosi A. Vilkončius. – Ji žino, kad atvažiavau ne tuščiomis ir prašo ko nors palesti. Per karščius varna mėgsta maudytis. Čita, manyčiau, gana protingas paukštis, tačiau mėgsta ir pokštus. Jau ne kartą bandė pavogti mano automobilio raktelius. Turiu nuo jos saugoti visus smulkius blizgančius daiktus“.

Mažą bejėgį varniuką ant kelio A. Vilkončius rado pavasarį. Jam pagailo pražūčiai pasmerkto paukščiuko, parsivežė jį į sodą, agyvendino specialiai jam įrengtoje erdvėje, kad neužpultų katės ar kiti plėšrūnai. Varniukas greitai apsiprato: laukdavo savo šeimininko, augo ir greitai pradėjo skraidyti.

„Dienas Čita leidžia laisvėje, tačiau nakčiai ir dabar uždarau ją jos namelyje. Gaudyti varnos nereikia: ji gerai žino, kur nakvos, laukia ryte, kad išleisčiau, – šypsojosi A. Vilkončius. – Varna mane atpažįsta ir tik ant mano rankos ištiesto piršto nutupia, leidžiasi paglostoma ir stengiasi padėti man dirbti, kartoja mano judesius. Ravėjau lysvę, ir ji, kur buvus nebuvus, prisistatė. Rovė viską iš eilės ir dėjo ant žemės. Darbą teko nutraukti. Kažką remontavau, tai pastvėrė ir nežinia kur nunešė atsuktuvą. Mėgsta blizgančius daiktus bei maistą vogti ir slėpti. Tačiau skirtingai nei kiti paukščiai ji net po kelių dienų atsimena, ką kur paslėpusi. Palydi ji mane į paplūdimį, tačiau ir ten be pokštų neapsieina. Tai cigaretes, tai dar kokį niekutį iš besimaudančiųjų nugvelbia“.

Apie Čitą S. Vilkončius galėtų pasakoti ir pasakoti. Antai, kol varna buvo maža, ją kaip naikintuvai atakuodavo strazdai, tačiau dabar jų sode neliko nė vieno, vyšnios nenukentėjo, visus strazdus varna išvaikė. Ji susidraugavo su šunimi Bubiu, nors anksčiau nuo jo ir nukentėdavo. Šią karštą vasarą varna mėgsta maudytis ir pati išsilukštena ledus. Beje, A. Vilkončiaus sūnaus kojinė tebepuošia kaminą, kur ją nunešė Čita, o iš manęs ji spėjo nugvelbti šaukštelį, kuriuo aš net nespėjau pasimaišyti kavos, teko ją vaikytis po sodą ir atgauti tik pavaišinus ledais.

Pasak A. Vilkončiaus, varna – tikrai protingas paukštis, ir jis skaitęs, kad intelektu prilygstanti 4 – 5 metų vaikui.

„Tik varnos ir beždžionės sugeba pasinaudoti įrankiais maistui pasiekti, – pasakojo A. Vilkončius. – Prisimenu, berods, Ezopo pasakėčią, kai varna, negalėdama pasiekti vandens siaurame inde, primetė į jį akmenėlių, kad vanduo pakiltų, ar jau šiais laikais atliktą ekperimentą, kai šalia indo, kuriame buvo maistas, o jį buvo galima pasiekti tik kabliuku, šalia indo buvo padėtas iš vielos sulenktas kabliukas, o kita viela lygi. Varna iš karto susigaudė ir maistą išsigraibė kabliuku, tačiau kita sparnuotoji gudruolė dar labiau nustebino, pati snapu sulenkusi kabliuką“.

Jo nuomone, tikrai nereikėtų įsižeisti, jei kas pavadina varna: tai greičiau komplimentas, nes tai protingas, išradingas ir gudrus paukštis, įsimenantis žmonių veidus ir jai bloga padariusiems kerštaujantis.

Tai ne pirmoji A. Vilkončiaus užauginta varna. Prieš keletą metų radęs bejėgį varniuką irgi užaugino, tačiau užaugęs jis greitai įsiliejo į varnų būrį ir dingo. Gaila, bet šiuo metu varnų soduose nėra.