„Neduok Dieve, aš kada nors pamatysiu ir rasiu tą „žmogų”, mėtantį (greičiausiai mėtančią) užnuodytus kotletus. Pragaro velnių kankinimai jam (jai) pasirodys kaip pasivaikščiojimas parke. Iš mano šuns Enzo (6 mėnesiai) burnos iškrapštyti nuodai. Būkite budrūs! Mėsinių – Dysnos gatvės kampas Vilniuje“, – savo Facebook paskyroje rašė Danielius, kuris Delfi plačiau papasakojo kaip nuodijami šunys Vilniaus miesto centre.
Danielius sako, kad iš tikrųjų visa ši rykštė Vilniaus mieste vyksta jau labai labai seniai, ir yra nemažai šunų, kurie nudvėsė nuo specialiai jiems skirto apnuodyto ir išmėtyto maisto: „Aš gyvenu Naujamiestyje, ant Tauro kalno, bet anksčiau gyvenau prie Kauno gatvės, ten ypatingai mėtomi šunims nuodai. Bet tai būdavo dažniausiai dešra su prikimštomis nuodingomis tabletėmis. Paskutiniu metu visur mėtomi kotletai su žiurknuodžiais.
Šunų šeimininkai nuolat skundžiasi, dalinasi socialiniuose tinkluose vietomis, kur primėtyta nuodų, kad apsaugotų šunis, kreipiasi pagalbos į tarnybas, bet niekas jų negirdi. Šį kartą aš pats vos nepraradau savo šuns, bet rytoj gali kas nors kitas prarasti“.
Įtaria, kas nori nunuodyti šunis
Danielius sako, kad jeigu žmogus neša kotletą namo, ir jam jis tiesiog iškrito, tai jis jam iškrenta ant šaligatvio, ant gatvės, bet kur, bet ne krūmuose, kur tie kotletai sumėtyti. Juk šuo pririštas ant laisvo pavadėlio arba išvis lakstantis be pavadėlio kur nors parke, nubėga į tuos krūmus, ir jau nieko nematai, ką jis uostinėja, tada ima ir prisiryja, nes ten jo laukia neva tai skanėstai.
„Manau, kad tai gali daryti žmogus su labai didelėm psichinėm problemom. Nujaučiu, kad šunis nuodija pagyvenusi moteris ar moterys, o ne vyras ar vyrai, nors ir negaliu apibendrinti, bet man taip atrodo, kad vyrams neužtektų ūpo eiti į parduotuvę, pirkti faršo, ruošti kotletus, juos kepti, eiti pirkti nuodus, dėti juos į kotletus, paskui paslapčia vaikščioti ir juos mėtyti“.
Danielius sako, kad žiurkių nuodai efektyvūs, ypatingai, mažiems šuniukams: „Mano šuniukui šeši mėnesiai, o tokio amžiaus jie juk kaip vaikai, jiems viskas įdomu, jis viską uosto, susipažįsta su pasauliu, tad juos labai lengva prarasti, jei jų užvalgys“.
Pasak vilniečio, jo atveju kotletas buvo paliktas po pat kamera, kur yra vijokliai: „Šuo nuėjo prie to vijoklio ir matau, kad nasruose kažką turi, aš jį truktelėjau už pavadėlio, jis kadangi jaunas, prisibijo, tai išsigando, išspjovė tą kotletą, paskui dar išėmiau kas liko. Mums labai pasisekė, nes spėjome ištraukti. Bet faktas, kad kotletas buvo šviežias, perpjautas per pusę, kad neilgai ten gulėjęs, kaip tik tokio dydžio, kad šuo galėtų greitai praryti. Jis neturi jokio kvapo, chemiškai taip padaryta, kad nesmirdėtų, todėl žiurknuodžiai taip gerai ir veikia, nes gyvūnai nejaučia, kad tai yra nuodas. Viskas iš esmės čia būna apgalvota iki smulkmenų.
Aš nemanau, kad tai yra kažkokia grupuotė, manau, kad tai yra kažkokia psichopatė močiutė ir jinai tą daro apeidama rajoną ir šypsodamasi sakydamas visiems „labas rytas“. Aš nesu gydytojas, bet man atrodo, kad taip besielgiantis žmogus turi labai didelę ir konkrečią ligą tokią kaip kokia nors šizofrenija. Pagauti tokį žmogų sunku, nes eina tuos kotletus įsidėjęs į kokią nors palto kišenę ir juos mėto, kai niekas nemato“.
Veterinarai, pasak Danieliaus, sako jei šuo ne iš šio nei iš tampa vangus, vemia, pradeda gulinėti, mažiau reaguoti į aplinką, galima įtarti, kad jis apsinuodijo. Tuomet reikia skubiai važiuoti į kliniką, bet kaip taisyklė būna jau vėlu. Šuniui skrandžio taip paprastai nepravalysi, susidaro labai sudėtinga situacija.
Klausimas savivaldybei ir policijai – kodėl nieko nedaroma?
„Mes visi esame žmonės ir būna vedžiodami šunis, ir telefonu pakalbame, ir žinutes rašome, ir dėmesio nesukoncentruojame vien tik į šunį, nors jis pririštas. Visada atsiranda tokių, kurie tau patars, kaip gyventi, ką daryti, bet iš tikrųjų jie nekovoja su šia manija. Tai yra nusikaltimas, toks pats kaip ir prieš žmogų, tai kodėl mes nieko nedarome?
Juk realiai nei policija, nei Vilniaus savivaldybė ar jai priklausančios institucijos nieko nedaro, nesidomi kas vyksta, kodėl vyksta ir nedaro nieko, kad tai nevyktų. Tai iš tikrųjų yra didelė problema, kurią mes nustumiame į šoną ir sakome, kad čia žmogus kažkoks nesveikas taip elgiasi ir pamirštame. Bet tai palaukime, šunys yra mūsų šeimos nariai ir jeigu prieš juos nukreiptas metų metais besitęsiantis teroras, tai konkrečios tarnybos turi tuo užsiimti ir pagaliau sustabdyti visa tai.
Galima sugalvoti įvairiausių sprendimo būdų, ėjimų, kaip sugauti nusikaltimus darančius žmones, pasidomėti, kokia praktika yra kitose šalyse, kur taip pat elgiamasi su gyvūnais. Vienas jų pasvarstymui – jeigu žmogus perka žiurknuodžius, reiktų juos registruoti, gal tada bus aiškiau, kas vyksta. Juk šiandien jų bet kokiais kiekiais gali bet kas nusipirkti. Galimybių šunų nuodijimą sustabdyti yra, ir veiksmų galima prigalvoti, reikia tik noro turėti ir dirbti“, – įsitikinęs Danielius.
Paklausus, ar kreipėsi į policiją dėl rastų nuodų gatvėje, vyras atsako, kad yra nusivylęs: „Aš pasikartosiu, kad sąžiningai netikiu tais žmonėmis, kurie nenori. Jeigu žmogus nori, tai jam jūra iki kelių ir jis gali viską padaryti. Bet nei policija, nei savivaldybės tvarkdariai nenori tuo užsiimti, nes tai yra darbas. Policija nereaguoja į tai, kaip į rimtą dalyką, nieko nesiima daryti, išskyrus, jeigu tai yra tarnybinis šuo, o kai taip atsitinka tarnybiniam šuniui, kaip kažkas iš komentatorių Facebook po mano įrašu rašė, kad viskas, ką jie padaro tokiu atveju, tai paminklą gali pastatyti.
Izraelyje jeigu yra užpuolamas tarnybinis šuo, tai yra traktuojamas kaip nusikaltimas prie policijos pareigūną. Man labai įdomu, kur dingo pas mus plačiai nuskambėjusi byla, kai buvo nukautas tarnybinis šuo. Kaip suprantu, tas žmogus nenešė jokios atsakomybės. O jis turėtų nešti ją pačią griežčiausią. Tai čia kalbame apie tarnybinius šunis, tai įsivaizduokime apie ką dabar kalbame – juk čia nuodijami paprasti šunys. Jiems jie niekas, mums – šeimos nariai. Tad čia kreipkis nesikreipęs“.
Danielius klausia Vilniaus miesto savivaldybės, kodėl ši imanti mokestį už šunis ir nedaranti nieko, kad apsaugotų juos: „Tai kur tie pinigai nueina? Jeigu mano šuo palieka po savęs išmatas gatvėje, aš sąžiningai susirenku, išmetu, esu kultūringas žmogus, gerbiu miestą. Tokių šunų šeimininkų yra labai daug. Tai už ką turime mokėti? Jei imate mokestį, tai įdarbinkite mano pinigus, nes kitaip jūs juos vagiate ir renkate į biudžetą, kad paskui būtų iš ko čekiukų nusipirkt. Arba tada aš nieko nesusirenku po savo šuns ir žinau, kad jūs tai kasryt ir vakare padarysite už mane, nes mano pinigai bus naudojami gatvių valymui. Neprašau nieko nemokamai, prašau atidirbti už pinigus, kuriuos susirenka iš visų šunų šeimininkų mieste ir pagaliau imtis veiksmų, kad apsaugoti šunis“.
Policija pradėjusi kelis tyrimus, siūlo pirmiausiai gyvūnais pasirūpinti patiems
„Pagal galiojančius teisės aktus už žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Administracinių nusižengimų kodekse taip pat nustatyta atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu, gyvūno kankinimą. Šių administracinių nusižengimų atvejais gali būti skiriamas gyvūnų konfiskavimas“, – komentuoja šunų nuodijimą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Julija Samorokovskaja.
Pasak jos, dėl galimo gyvūnų tyčinio apnuodijimo, viešose vietose padedant užnuodytą maistą Vilniaus mieste 2022 m. pradėti 3 tyrimai dėl baudžiamosios atsakomybės, dėl administracinės – 2. Šiais metais nuo sausio iki gegužės taip pat pradėti 3 naujos baudžiamosios bylos ir 1 administracinė.
„Pastebima, kad dažnu atveju gyventojai šiomis problemomis dalinasi socialiniuose tinkluose, nepranešdami apie tai policijai. Jei gyventojai pastebėjo primėtyto neaiškios kilmės maisto ar pašaro bei įtaria, kad jis gali būti apnuodytas, siūlome nelikti abejingais ir apie tai pranešti policijai. Ir, žinoma, pirmiausia patiems pasirūpinti savo gyvūnais – nevedžioti jų be pavadėlių, stebėti, jog ko nors įtartino nesuvalgytų“, – sako J. Samorokovskaja.
