Prie atviro lango naktį miegojusi vilniečių pora sulaukė netikėto svečio: visi miegai dingo akimirksniu

Jei mėgstate miegoti pravėrę miegamojo langą, nenustebkite, jei naktį sulauksite netikėtų svečių, pavyzdžiui, šikšnosparnių. Gyvenimą žmogaus kaimynystėje pasirinkusios šikšnosparnių rūšys birželį susilaukia jauniklių, o ūgtelėję mažyliai smalsiai tyrinėja juos supančią aplinką. Todėl liepos ir rugpjūčio mėnesiais padaugėja atvejų, kuomet šikšnosparniams prireikia pagalbos rasti kelią namo.

Šikšnosparniai lankosi ir jūsų namuose, ir mokyklose

„Naktį miegojau kambaryje ir išgirdau, kaip kažkas krebžda“, – rašo Algirdas, savo patirtimi norėjęs pasidalinti su DELFI redakcija. „Atsibudęs užsidegiau šviesą ir pamačiau, kad po kambarį blaškosi šikšnosparnis. Pamačiusi draugė pradėjo spiegti ir pabėgo iš kambario. Ji labai bijo šikšnosparnių, nes mano, kad jie gali įsivelti į plaukus“, – tęsia pasakojimą vyras.

Algirdas prisipažįsta, kad tąkart nežinojo, ką daryti. Vyras bandė išvyti įsibrovėlį pro langą, tačiau šikšnosparniui ši idėja patiko neiškart.

„Nutariau jį kažkaip išgelbėti. Atidariau langą, nes jis nenorėjo išskristi. Atsitūpė ant sienos ir tupėjo sau. Nė nemanė skristi lauk. Rankomis gaudyti jo nenorėjau, kad nesusižeisčiau. Tada apgaubiau medžiaginiu krepšiu, jis įskrido į vidų. Iškišau krepšį pro langą ir jis išskrido. Taip ir atsisveikinom su šikšnosparniu“, – sako Algirdas.

Pasiklydę šikšnosparniai atsiduria ne tik namuose, bet ir kitose netikėtose vietose. Pavyzdžiui, liepos 15 d. rytą atėjusi į darbą Kauno rajono Ilgakiemio mokyklos-darželio direktorė Aušra Gužauskienė pastebėjo neįprastą vaizdą. Prie mokyklos esantis lietaus vandens šulinėlis atrodė keistai apterštas, tačiau, priėjus arčiau, paaiškėjo, jog tai – daugybė mažų, negyvų šikšnosparnių kūnelių. Netoliese Aušra pastebėjo ir vieną gyvą mažylį. Pasirodo, kad jis toks buvo ne vienas: šulinėlio dugne Aušra su kolege pastebi daugybę judančių gyvių.

Ilgakiemio mokyklos-darželio direktorė suprato, kad reikia ieškoti pagalbos – netrukus ji susisiekė su Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugija. Atvykę draugijos nariai ištraukė šikšnosparnius iš šulinėlio, juos pagirdė. Tuo pačiu vyrai atsivežė du Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus dovanotus inkilus šikšnosparniams, kuriuos pakabino greta mokyklos esančiuose medžiuose. Ten ir įkurdino į bėdą patekusius vandeninių pelėausių jauniklius.

„Pirmame šulinėlyje radome 23 gyvus mažylius. Kitame dar 5. Kitas dvi dienas radau po tris naujai įkritusius gyvūnus, dar dvi dienas radau po vieną. Aštuonis šikšnosparnius ištraukiau pati, pagirdžiau ir įkėliau į inkilą. Buvo įdomu. Jie nėra mano mylimiausi gyvūnai ir man asocijuojasi su siaubo filmais. Pasirodo, kai reikia kažkam pagalbos, visai nesvarbu, kaip jis atrodo, myli tu jį ar nemyli“, – įspūdžiais dalijasi A. Gužauskienė.

Liepa ir rugpjūtis – skambučių dėl šikšnosparnių pikas

A. Gužauskienei kilo klausimas: kodėl šikšnosparnių mama pasirinko tokią keistą vietą jaunikliams? Vis dėlto, iš tikrųjų mažyliai ten pateko per klaidą. Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininkas, gamtininkas Deividas Makavičius paaiškina, kad šikšnosparniai apsigyveno mokyklos pastogėje, tačiau smalsūs mažyliai, tyrinėdami juos supančią aplinką, per lietvamzdį sukrito į vandens surinkimo duobę.

Anot gamtininko, šiuo metu draugija sulaukia daugybės skambučių, ką daryti susidūrus su šikšnosparniais – kasdien gamtininkus pasiekia kelios dešimtys tokių pagalbos prašymų.

Jis aiškina, kad šiandien Lietuvoje gyvena 14 šikšnosparnių rūšių, tačiau, šylant klimatui, jų gali padaugėti, mat šie gyvūnai yra šilumos mėgėjai. Pusę Lietuvoje oficialiai patvirtintų rūšių gamtininkas vadina laukinėmis – jos vengia žmogaus, gyvena miškuose, parkuose, medžių drevėse. Kita pusė linkusi gyventi žmogaus kaimynystėje.

„Dažniausiai naktį žmogus miega ir jų nemato, nes šikšnosparnis nečiulba kaip paukštis – jis skleidžia ultragarsą, kurio mes negirdime. Birželio mėnesį gimsta šikšnosparnių jaunikliai, paauga, o liepos pradžioje būna smalsūs ir nuklysta nuo saugios gyvenamosios vietos. Kol mamos išskrenda medžioti vabzdžių, jaunikliai iš to neturėjimo ką veikti tyrinėja aplinką. Jie būna įsikūrę palėpėse, sienose, žmogaus namo pašonėje, o kai toliau nueina, neranda atgalinio kelio. Skraidyti dar nemoka, tai įkrenta kažkur į butą, į kambarį“, – aiškina D. Makavičius.

Aptikus iškritusius, pasimetusius šikšnosparnių jauniklius, gamtininkas pataria jų nemaitinti – geriausia bus, jei tiesiog atnešime juos kuo arčiau tos vietos, kur žinoma jų veisimosi kolonija. Pasimetusį mažylį pasiims mama: šie gyvūnai skleidžia savitą garsą, pagal kurį vieni kitus suranda. Tuomet jauniklis įsikimba į motinos kailiuką ir ji parsineša mažylį namo.

Svarbiausia palikti išjungtą šviesą ir pravertą langą

Tačiau nutinka ir taip, jog šikšnosparniai įskrenda į kambarį – toks elgesys taip pat būdingesnis jaunesniems, neseniai skraidyti išmokusiems šikšnosparniams.

„Suaugę šikšnosparniai jau kaip ir žino, kad į kambarį nėra ko skristi. Bet jaunikliai pirmais metais to nežino ir įskrenda į vidų. Gyvūnėliui – šokas, o žmogus iškart įjungia ryškią šviesą. Jauniklis nutupia kur nors po užuolaida, už spintos pasislepia – jam pačiam baisu, kur čia pakliuvo. Tokiu atveju, pirmiausiai reikia išjungti šviesą. Tie, kurie nebijo, būtų geriausia jį švelniai paimti su pirštine ar rankšluostėliu ir paleisti lauke. Gyvūnui tai nebus malonu, jis gali cirpti, blaškytis, gintis, kai kurios rūšys gali ir krimstelėti, tad nerekomenduojama imti plikomis rankomis“, – perspėja D. Makavičius.

Jei visgi abejojate, ar tam užteks drąsos, gamtininkas pataria atidaryti langą ir išeiti į kitą kambarį. Per klaidą į kambarį įskridęs šikšnosparnis turėtų greitai susiorientuoti pats.

„Jis sugeba ir pro kelių centimetrų plyšį laukan išlįsti, tačiau tam reikia laiko. Jei langas plačiai atvertas, jis greitai susiorientuos. Palaukti reikia – kavos, arbatos išgerti. Jei yra galimybė, kitame kambaryje galima permiegoti. Gali nutikti ir taip, kad iš ryto vis dar rasite šikšnosparnį. Gyvūnas juk gavo šoką, o galbūt už spintos rado gerą plyšį ir galvoja: palauksiu čia, gal kažkas pasikeis“, – sako D. Makavičius.

Jei šikšnosparnis neskuba išskristi iš namų, gamtininkas pataria įdėti gyvūną į kartoninę dėžutę ir, sulaukus vakaro, tamsoje jį paleisti. Į dėžutę galima įdėti rankšluostėlį ar medžiagos skiautę, kad gyvūnas turėtų kur įsikniaubti, taip pat galima įdėti stiklainio dangtelį su vandeniu, jei šikšnosparnis norėtų gerti. Svarbu, kad jam netrūktų oro – dėžutėje reikėtų pradurti nedidelių skylučių.

Svarbu žinoti, kad kai kurios šikšnosparnių rūšys negali pakilti nuo žemės, nes jų sparnai ilgi, o kojytės trumpos, todėl jiems svarbu kur nors įsilipti.

Šikšnosparniai – natūrali priemonė nuo uodų ir sodo kenkėjų

D. Makavičius pamena Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos įkūrimo laikus, kuomet draugija sulaukdavo skambučių, kaip atsikratyti namų aplinkoje pastebėtų šikšnosparnių. Šiandien jis pastebi kardinaliai pasikeitusį žmonių požiūrį į šiuos gyvūnus: žmonės nebenori jų atsikratyti, o nori jiems padėti, ar net juos pritraukti.

Nors šikšnosparnis kai kam gali pasirodyti nesimpatiškas gyvūnas, gamtininkas įsitikinęs, kad šis gyvis vertas didelio žmogaus dėmesio. Juk jis nei laidų, nei apšiltinimo medžiagų negraužia, statiniams jokios žalos nedaro, o kaip tik užsiima gerais darbais – išgaudo naktinius sodo derliaus valgytojus, kurių paukščiai naktį nelesa, nes maitinasi tik dieną.

Dar vienas geras šikšnosparnių darbas žmogui – šie išgaudo uodus. Skaičiuojama, kad vienas šikšnosparnis naktį per 1 valandą gali pagauti apie 1 tūkstantį kraujasiurbių uodų. Norintiems kieme ramiai praleisti vakarus be uodų atakų, gamtininkas pataria išsikelti kieme šikšnosparnių inkilus. Juos D. Makavičius juokais vadina „natūralia priemone nuo uodų“.