Svajonių šuniuką gavo dovanų: iš pradžių jis atrodė ne taip, kaip tikėjosi
Pomeranijos špicus grožio meistrė pamilo dirbdama fotosesijoje prieš 15 metų, tačiau ilgą laiką nesiryžo įsigyti augintinio, kol nesulaukė netikėto pasiūlymo.
„Praėjus 6–7 metams, darėme fotosesiją prabangiame viešbutyje, kuriame man teko padažyti ir sušukuoti vieną ponią. Ji buvo su dviem špicais ir aš jai pasakiau, kad šitie šuniukai yra mano svajonė. Ir ji man sako: jeigu man patiks, kaip aš atrodysiu viršelyje, padovanosiu tau tokį šuniuką. Aš netikėjau, bet, praėjus 5 mėnesiams, Bučkis atsirado mūsų šeimoje“, – prisimena J. Estko.
Ji dažnai sulaukia aplinkinių nuostabos, kad Bučkį šeimininkė gavo dovanų. Juk pirma mintis pamačius Pomeranijos špicą – tikriausiai už jį teko brangiai sumokėti.
Grožio meistrės augintiniu Bučkis tapo būdamas dar visai mažytis, 5 mėnesių šunytis. J. Estko prisipažįsta, kad iš pradžių jos svajonių šuo atrodė ne visai taip, kaip tikėjosi.
„Jis buvo 5 mėnesių mažiukas, pilkos spalvos, atrodė labai negražus. Bet aš į jį žiūrėjau, o jis į mane vis žiūrėjo, ir galvojau: kodėl jis į mane taip žiūri? Ilgai neturėjau nei šunų, nei kačių, galvojau, kad gyvūnų jau nebus. O jis, va, išaugo, kiekvieną dieną pradėjo gražėti ir net spalvą pakeitė“, – pasakoja J. Estko.
Vaikystėje augo su koliais, bokseriu ir kate
Iki šiol kai kurie praeiviai gatvėje nepraeina nestabtelėję paglostyti Bučkio, tačiau prie tokio dėmesio šunelis pripratęs nuo mažens.
Bučkis nėra pirmas augintinis J. Estko gyvenime. Moters seneliai augino kolių veislės šunis, kurie jai įsiminė kaip labai paklusnūs ir protingi šunys.
„Praėjus kažkiek laiko, man tėtis atvežė dovanų šuniuką bokserį. Ilgainiui bokseriai pakeičia savo veidą, o aš taip norėjau, kad jis nepasikeistų, tai mano ir nepasikeitė. Jis buvo labai fainas šuniukas, bet įvyko nelaimė. Aš kažkur išvažiavau ir palikau jį pas senelius, o kai jie jį išvedė į lauką, jis netyčia suvalgė nuodų. Man niekas to nepasakė ir man tai buvo tragedija. Ilgą laiką sakiau, kad daugiau augintinių nenoriu, nes man tai buvo didelė trauma. Tuo metu man buvo 15 metų“, – skaudžią patirtį prisimena J. Estko.
Nors ilgą laiką augintinių ji neturėjo, vėliau jos brolis gavo dovanų kačiuką. Grožio meistrė prisipažįsta, kad nėra didelė kačių gerbėja, tačiau bendrauti su nauja šeimos nare buvo visai smagu – nepaisant to, kad ji nepasižymėjo lengvu charakteriu.
„Tai buvo Siamo katė vardu Princesė. Ji ne visus galėdavo prisileisti. Prašydavau draugų jos net neglostyti, nes ji galėdavo apdraskyti. Jeigu ji atsisėda, sakau – palikite ją gulėti. Prisileisdavo labai mažai žmonių, ne bet kas jai patikdavo. Pas mus ji išgyveno 14 metų ir susirgo. Labai sunku buvo jos netekti“, – sako J. Estko.
Pomeranijos špicai pasižymi ypatingu charakteriu
Anot Bučkio šeimininkės, Pomeranijos špicai – brangūs šuneliai, todėl ji vis atidėliojo savo svajonę turėti šios veislės gyvūną. Šiandien ji susimąsto: jei nebūtų gavusi Bučkio dovanų, greičiausiai jo ir neturėtų.
Ji pastebi, kad Pomeranijos špicai yra labai charakteringi. Jeigu jie anksti socializuojami, žmonėms būna draugiški, bet jeigu ilgą laiką yra laikomi namuose, gali tapti „žvėriukais“. Jei Bučkiui nepatinka, kaip jis yra paimamas, jis pradeda šnypšti, o kai šeimininkė ruošiasi palikti jį vieną namuose – loja, pyksta ir nervingai tampo savo žaisliuką.
Vis dėlto, nuo mažens Bučkiui įprasta dažnai iš namų keliauti kartu su šeimininke – ir ne tik savame mieste. Bučkiui yra tekę važiuoti automobiliu į Rygą, be to, jo laukė kelionė į Paryžių, tačiau šeimininkei gaila, kad tąkart nespėjo šunelio paskiepyti ir išlaikyti karantine 20 dienų, todėl teko jį palikti namuose.
Bučkiui ypač patinka kelionės automobiliu, per kurias jis smalsiai žiūri pro langą, o jei kas nors per ilgai žiūri į jų automobilį, Bučkis ima loti – toks mažas ir energingas sargas neretai kelia šypseną ne tik šeimininkei, bet ir praeiviams.
„Labai ilgą laiką aš jį nešiojau rankinuke ir buvau taip ištreniravusi, kad jis įšoktų į krepšį, sėdėtų ir lauktų, kada važiuosime. Jis žino tuos žodžius „važiuojam“, „skanukai“ – tikrai ganėtinai protingas šuo, pasiduodantis dresūrai, ko aš nesitikėjau. Tačiau galiu tik save kaltinti, kad dėl laiko stokos nepavyko daugiau išdresuoti šuns. Šunys dresuojami iki maždaug metų, vėliau būna sunkiau. Todėl užtruko išmokyti jį sėdėti ir gulėti, nes jis kaip ir nenori to daryti, kol nepamato skanuko. Dabar jis pakankamai greitai duoda „labas“, jeigu sakai „draugas“, duoda rankytę“, – pasakoja J. Estko.
Svajojantiems apie tokius šuniukus, pataria įsidėmėti – jiems reikės laiko ir pinigų
Anot jos, dar viena įdomybė apie Pomeranijos špicus – jie pasirenka savo šeimininką, kurį labai myli, ir visi kiti žmonės yra draugai tik tol, kol negrįžta šeimininkas. Grįžus šeimininkui, špicas gali urgzti ant kitų žmonių, taip rodydamas prisirišimą šeimininkui. O kartais savo pyktį išreiškia ir palikdamas namuose balutę.
Paklausta, kokių šunybių Bučkis yra iškrėtęs, J. Estko juokiasi, kad jos šuo yra tikras pasiutėlis. Ji prisimena, kad Bučkį jai padovanoję veisėjai džiūgavo – kaip gerai, kad tau jį atiduodame, nes tai pats blogiausias šuniukas vadoje. Nepaisant Bučkio išdaigų, šeimininkė sako, kad myli jį kaip savo vaiką.
„Kai jam dar nebuvo metukų, aš nuėjau į kavinukę susitikti su tokia moterimi, pasikalbėti apie knygą. Buvau nusipirkusi juodą odinę striukytę, ant kurios nugaros buvo didelė metalinė saga – tai buvo visas tos striukės grožis. Per 10 minučių, kol aš buvau nusisukusi, Bučkis išgraužė tą sagą. Tai buvo turbūt vienas iš brangiausių mano daiktų, tai man buvo šokas“, – prisimena J. Estko.
Vienas iš Bučkio pomėgių – graužti sportinių batelių raištelius. Vis dėlto, šeimininkė džiaugiasi, kad pastaruoju metu šis užsiėmimas šunelį domina vis mažiau.
Tiems, kurie dar tik svajoja auginti Pomeranijos špicą, J. Estko pataria turėti omenyje tai, kad šie šunys nemėgsta vienatvės, be to, jiems reikia ne tik daug laiko, bet ir pinigų.
„Kol Bučkis buvo mažas, labai daug laiko su juo praleisdavau, daug kur su juo kartu vaikščiojau, o dabar jis labai pyksta būdamas vienas. Jie labai lepūs ir reikia pasiruošti, kad reikės daug pinigų išleisti visokioms gydykloms – man atrodo, tam išleidau tiek, kad gal tris Bučkius nupirkčiau. Jeigu nekirsi pinigų gydymui, tada geriau šuniuko net neįsigyti“, – įspėja J. Estko.