Pamačiusi pagalbos prašančią katytę, Gabija suprato, kad tai – likimas: dabar savo gyvenimo be jos neįsivaizduoja

Išgelbėjęs nelaimėje atsidūrusį gyvūną, gali susirasti geriausią draugą visam gyvenimui – tuo neseniai įsitikino Gabija Raudeliūnaitė. Į kelią išbėgusi maža katytė prašėsi pagalbos, o padėti atskubėjusi mergina, vos tik pamačiusi laukinukę, žinojo, kuo ji bus vardu, parsinešė namo ir nuo pat pirmos dienos rūpinasi, kad katytei nieko niekada netrūktų. Išgelbėti gyvūną jai nesutrukdė net ir tai, kad jos buto savininkai nepageidavo gyvūnų – nors lengva nebuvo, ji rado sprendimą.

Planavo išgelbėti katytę ir atiduoti į geras rankas: vis tik suprato, kad niekam jos neatiduos

Kaip pasakoja G. Raudeliūnaitė, neseniai jos mamos sodyboje pasirodė maža katytė. Tąkart mama važiavo automobiliu, o gyvūnėlis išbėgo į kelią. Laukinė katytė buvo tokia išsekusi, kad net nepajėgė toliau bėgti – tik sustojo ir miauksėjo, lyg prašydama pagalbos.

Kadangi mamos namuose tuo metu buvo du šunys, ji suprato, kad katytės pasilikti negali, todėl nusprendė paskambinti dukroms: galbūt jos žino, ką daryti? Atsiliepusi G. Raudeliūnaitė prižadėjo mamai, kad kitą dieną atvyks su drauge ir pasirūpins, kad gyvūnas rastų naujus namus.

„Mano planas buvo pasiimti katytę pas save, sutvarkyti, nuvežti pas veterinarą ir tada atiduoti į geras rankas, nes tuo metu gyvenau bute, kur nebuvo galima laikyti augintinių. Bet tik nuvykusi pas mamą ir įsėdusi su katyte į automobilį, sugalvojau iš karto jai vardą. Supratau, kad, ko gero, ji liks pas mane“, – prisimena G. Raudeliūnaitė.

Katytę ji nusprendė pavadinti Koti. Vardas kilęs iš G. Raudeliūnaitės darbovietės ir turi savo unikalią istoriją.

„Kaip tik tuo metu įsidarbinau į naują darbovietę ir turėjau aptarnauti klientus. Pats pirmas klientas, kuris vežė kosmetiką, buvo pavadinimu „Koti“. Katytė labai mėgdavo pas mane į kosmetinę įsisukti, ten pažaisti su kokiais šepetėliais. Pagalvojau – tai mergaitiškas, puikiai tinkantis vardas. Kadangi santykiai su klientu buvo labai geri, taip ją ir pavadinau“, – sako G. Raudeliūnaitė.

Pirmomis dienomis reikėjo sustiprėti: svėrė dvigubai mažiau už kitus kačiukus

Pirmomis dienomis teko daug dėmesio skirti katytės sveikatai. Šeimininkei nerimą kėlė stiprus Koti akių uždegimas. Negana to, būdama 3–4 savaičių jauniklė, katytė svėrė vos 250, kai įprastai tokio amžiaus kačiukai sveria dvigubai daugiau.

„Reikėjo labai atsargiai ją maitinti, kad nepermaitinčiau. Taip pat reikėjo pagydyti akis, lašinti į jas vaistus. Bet, kas keista, nors ji ir laukinė, užteko vieną kartą įdėti ją į dėžutę ir ji atliko visus reikalus. Nebuvo kažkokių didelių problemų, ji labai greitai adaptavosi“, – bendro gyvenimo pradžią prisimena G. Raudeliūnaitė.

Nors priglausta katytė buvo laukinukė, šeimininkė nuo pat pradžių pastebėjo, kad Koti nėra baikšti. G. Raudeliūnaitė svarsto – kadangi toje vietoje, kur katytė buvo rasta, nėra jokių daugiabučių ar nuosavų namų, galimai visa kačiukų vada buvo išvežta ir palikta likimo valiai. Taip pat yra tikimybė, kad katytė tiesiog buvo pasimetusi nuo savo mamos.

Šiandien Koti jaučiasi jaukiai ne tik namuose, bet ir už jų ribų. Šeimininkė teigia niekad nepatirianti jokių nepatogumų, kai prireikia kur nors su augintine keliauti, mat ji lengvai prie to priprato nuo mažens.

„Ji ne kartą yra keliavusi automobiliu ir nuo mažens buvo pratinama. Jeigu reikėdavo kažkur išvykti it nuvežti draugams prižiūrėti, visą laiką važiuodavome. Priešingai, ji nori lipti iš transportavimo dėžės, žiūrėti pro langą – viskas jai įdomu. Smalsi katė“, – sako G. Raudeliūnaitė.

Šuniško charakterio katė moka įvairių komandų ir žaidimų

Šeimininkė nuo pat pradžių rūpinosi, kad augintinė būtų socializuota, nebijotų susipažinti su naujais žmonėmis. Netrukus ji pastebėjo, kad Koti yra šuniško charakterio, todėl jai puikiai sekėsi ne tik socializuotis, bet ir mokytis įvairių triukų.

„Ji moka duoti „labas“, ji moka sėsti. Jos mėgstamiausias žaislas yra ausų krapštukas, o kai jį meti, ji jį atneša ir padeda šalia, kad vėl mestum ir žaistum su ja. Viso to ją mokiau nuo mažens. Stengiuosi su ja labai daug užsiimti“, – sako G. Raudeliūnaitė.

Nors Koti visko mokėsi sklandžiai, kiek sunkiau sekėsi pamėgti įvairų maistą. Prieš dresūrą, iš pradžių G. Raudeliūnaitė išmokė katytę valgyti skanuką, pririštą ant jos draskyklės, ant siūlo, kad katytė su juo žaistų, kandžiotų, paraugtų ir suprastų, kad tai yra skanu.

Kai gyvūnas priprato prie skanukų, dresūra ėjosi kaip per sviestą, nes Koti netruko suprasti, kad ji nori užsitarnauti jų daugiau. Vis dėlto, G. Raudeliūnaitė pastebi, kad Koti yra išranki valgytoja.

„Iš tikrųjų, galvojau, kad bus su ja problemų, nes ji mėgsta tik sausą maistą, šlapio nevalgo jokio. Nevalgo ir jokio žmonių maisto, apart salotų. Tai gali būti gražgarstės, špinatai, aisbergo salotos. Kai laikydavau ant spintelės salotas ar baziliką, pastebėjau, kad ji ateina, pagraužia, pavalgo. Pasiskaičiau, kurios žolės katėms nėra nuodingos ir tiesiog įdėjau į dubenėlį“, – sako Koti šeimininkė.

Rasti butą, kuriame priimtų augintinius – nelengvas iššūkis, tačiau rado sprendimą

G. Raudeliūnaitė visuomet svajojo auginti gyvūną, kurį priglaustų iš prieglaudos ar radusi paklydusį. Tačiau ji žinojo, kad tam yra viena sąlyga – turėti nuosavą būstą, kuriame būtų pasiruošusi suteikti gyvūnui visą reikalingą priežiūrą.

„Kai tu pasiimi gyvūną, tai yra atsakomybė 15 ar 20 metų. Toks vidutinis katės amžius. Per tą laikotarpį gali daug kas pasikeisti gyvenime – finansinė padėtis, būstas, galų gale, šeima ir vaikai ateityje. Reikia pagalvoti, ar galėsi pakankamai skirti laiko augintiniui, ar jis nepatirs daug streso. (…) Bet kai atsirado Koti, aš galvoju – čia galbūt likimas. Ar tikrai man reikia žiūrėti, kad čia galbūt bus nepatogu rasti naują būstą, kur priims su augintiniu, ar šie nepatogumai svarbiau negu išgelbėta gyvybė? Kai ją pasiėmiau, viskas pasikeitė. Atrodo, aš be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo rutinos. Kartu pradedame dieną, kartu ir baigiame. Aš ją laikau visiškai lygiareikšmiu šeimos nariu“, – sako G. Raudeliūnaitė.

Koti šeimininkė prisipažįsta, kad, atsiradus augintiniui, naujo nuomojamo būsto paieškos sekėsi sunkiai. Jokių vaikų ir gyvūnų – dar vis dažna sąlyga ieškant buto nuomai. Tačiau buto savininkams ji iškart pasakė, kad turi augintinį, ir pasiūlė sutartyje pridėti sąlygas dėl nuostolių padengimo tuo atveju, jei gyvūnas kažką sugadintų. Vis dėlto, ji džiaugiasi, kad kol kas augintinis nieko nėra sugadinęs.

„Labai stigmatizuojama tai, kad augintinis būtinai padarys kažkokią žalą, o savininkai nebus linkę jos atlyginti. Galbūt yra buvę tokių atvejų anksčiau ir žmonės tiesiog bijo. Tačiau yra galimybė įtraukti tokį punktą ė sutartį ir tada neliks jokios nežinomybės ir pačiam savininkui, ir nuomininkui“, – pastebi G. Raudeliūnaitė.

Gyvūnų apsuptyje augo nuo pat vaikystės: pas tėvus galima rasti net ir pitonų

G. Raudeliūnaitė nuo pat vaikystės augo gyvūnų apsuptyje. Jos tėvai turi du šunis, tris pitonus, būrelį miegapelių, o mažoji sesė, kuriai dabar 11 metų, augina iš kiemo parsineštas sraiges, joms įrengia terariumus. Anksčiau teko auginti ir šinšilą, vėžlį, žuvytes.

„Be abejo, meilė gyvūnams atėjo iš šeimos. Prisimenu, jei su patėviu pagaudavome kokį žalčiuką ar varlytę, tai visuomet stengdavomės kokį lapelį nunešti, ar parsinešdavai namo ir bandydavai auginti. Patėvis labai įkvėpė, nes jis domisi gyvūnų veislėmis“, – sako ji.

Nors tėvų namuose gyvenantys pitonai kai kam galėtų kelti šiurpą, G. Raudeliūnaitė tikina, kad tai – ramūs ir ne tokie baisūs gyvūnai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

„Pitonai nėra labai agresyvūs, ypač patinai. Tik pati asmeniškai nenorėčiau jų auginti. Pitonai yra maitinami pelytėmis, kurios tam paruošiamos humaniškai, bet man vis tiek būtų gaila tą pelytę ištraukti iš šaldiklio ir duoti pitonui“, – prisipažįsta G. Raudeliūnaitė.