Paklausta, ar tarp savo bendraamžių, kurioms kartais terūpi dailus manikiūras ar priklijuojamos blakstienos, ji nesijaučia balta varna, patikina taip nesijaučianti.
Mergina sako, kad gyvenime viskas sukasi ratu – su manikiūro meistre ją suvedė šunys bei parodos, o jos plaukų kirpėja taip pat augina du šuniukus. Nuėjusi pas jas pasigražinti, daugiau kalbasi apie šunis, nei apie savo grožio procedūras.
Ji nėra šunų kailio kirpėja, tačiau planuoja ateityje to išmokti. Daug bendrauja bei mokosi iš savo šunų kirpėjos Evelinos Radzevičienės. Užtat ši cu kailio priežiūra ir šios veislės šunų paruošimu parodoms ji užsiima jau 10 metų.
Viskas prasidėjo nuo jos šuniuko veisėjos patarimų, vaizdo įrašų stebėjimo, dalyvavimo ši cu mylėtojų forumuose. Daug žinių bei patirties įgijo iš šunų kirpėjos bei ši cu veisėjos Eglės Vitkės, ją laiko viena geriausių ši cu kailio specialisčių Europoje.
Kaip visų dekoratyvinių ilgaplaukių šunelių kailį, taip ir ši cu kailiuko sruogas galima sukti ant specialių papiločių, kurios saugo kailį. Tuomet plaukai mažiau išsipurvina, neprisirenka šapų.
Į mišką su ilgaplaukiais šunimis eiti pasivaikščioti I. Samušytė nepataria, tačiau jos augintiniai laksto lauke po žolę. Svarbiausia po tokių pasivaikščiojimų kruopščiai iššukuoti augintinio kailiuką, jei reikia, išmaudyti. O jeigu nevedate augintinio į parodas, geriausia išvis jį apkirpti.
„Abu mano ši cu jau vyresni – aštuonių ir devynerių metų, į šunų parodas jų nebevedu, todėl kailis nukirptas trumpai. Turėjau vieną šuniukų vadą, bet įsitikinau, kokia tai didelė atsakomybė. Šiuo metu šunų neveisiu, mane labiau domina kitų šunų paruošimas ir pristatymas parodose“, – pasakoja Ingrida.
„Ruošiant šunį parodai, jei jis susivėlęs, tai gali užtrukti, – atvirauja ilgaplaukių dekoratyvinių šuniukų gerbėja Ingrida. – Viskas prasideda parodos išvakarėse: šuo maudomas, tinkamai džiovinamas, kerpamas tiek, kiek leidžia veislės standartas, kailiukas gražiai ištiesinamas. Visa tai užtrunka 3-4 valandas išvakarėse, o parodos dieną prieš ringą prireikia bent valandos ar dviejų paskutiniams „štrichams“.
Ji visada svajojo pamatyti, kaip puoselėjamas šunų kailis senas kinologijos tradicijas turinčiose šalyse, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur šuns vedlys yra profesija, o ne šiaip mylimas hobis.
„Buvau nuvykusi į Jungtines Valstijas pas garsią vedlę, ši cu veisėją Michelle Jones. Ji bendradarbiauja su vienu garsiausių pasaulyje ši cu veislynų, – apie įgytą patirtį ir naujas žinias pasakoja Ingrida.– Daug ko išmokau, teko dirbti ne tik su ši cu, bet ir su kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliais, ilgaplaukiais čihuahua, japonų činais. Turėjau neeilinę galimybę sudalyvauti pačioje didžiausioje ši cu šunų nacionalinėje parodoje, į kurią susirinko JAV, Brazilijos, Australijos, Serbijos, Lenkijos ši cu augintojai. Išklausiau seminarų ciklą apie šunų pristatymą parodose (hendlingas), kailio paruošimą, kasdienę priežiūrą. Visa tai organizavo patys veisėjai ir šunų kirpėjai.“
Sukaupusi dešimties metų ši cu auginimo ir demonstravimo parodose patirtį, įgijusi patirties užsienyje, mergina planuoja organizuoti seminarą Lietuvoje. Jos nuomone, tokių mokymų apie kailio priežiūrą vis dar trūksta, o jai svarbu, kad mylima šunų veislė parodos ringe atrodytų kuo geriau.
Be studijų universitete ir mylimų šunų priežiūros mergina džiaugiasi visomis galimybėmis keliauti, praleisti laiką su draugais, būti gamtoje, o nesenai atrado bėgimą.
„Pasirodo, galiu bėgti ne tik šunų ringe, bet ir įveikti penkis kilometrus! – šypsosi ši cu gerbėja. – Prieš pusmetį ir penki šimtai metrų atrodė iššūkis, o dabar džiaugiuosi, galėdama skaičiuoti kilometrus. Todėl sakau, kad sportinių batelių man dabar reikia ne vien šunims išvesti į lauką. Mes, šunininkai, turbūt esam nenuspėjami, kaip ir mūsų mylimi šunys“.