Danguolę Valentinaitę galima vadinti pradininke, kurios iniciatyvos ir idėjos jau dvidešimt metų gerina keturkojų gyvūnų gyvenimą. Pašnekovės istorija nusidriekus nuo Šiaulių iki Čikagos, už jos nugaros keli tūkstančiai išgelbėtų gyvybių, o noras padėti silpnesniems neblėsta ir šiandien.
„1944 metais, artėjant rusų okupacijai, nusprendėme laikinai pasitraukti i Vakarus. Man tebuvo 7 metai, kuomet su jaunesniu broliu ir tėvais pradėjome virš 50 metų trukusią kelionę, kuri mus blaškė po daugelį pasaulio šalių. Tėvas, aktorius Juozas Valentinas, dirbo Šiaulių teatre kartu su tuo metu gerai žinomu režisieriumi Miltiniu. Šiaulių teatras buvo mano antrieji namai. Spektakliai, grimo kambariai, pasivaikščiojimai foje, visų dėmesys.
Kitas mano pomėgis buvo turgus ir jame prekiaujantys senoliai. Turguje visus savo dienpinigius išleisdavau ką nors pirkdama iš tų senolių. Namo grįždavau su 5 puokštėm žibuoklių, ant virvutės surištais riestainiais ar kokiu moliniu puodeliu. Kai pirmą kartą mama paklausė kodėl tiek daug puokščių pripirkau, atsakiau, kad negaliu pirkti tik iš vieno senolio, nes nuskriausčiau kitus. Nuo to laiko mama priprato prie mano parneštų iš turgaus pirkinių.
Meilė ir pagarba vyresnio amžiaus žmonėms buvo ir tebėra mano gyvenimo taisyklė. Tokią Lietuvą aš palikau. Gyvenant išeivijoje, išskyrus savo kasdienį darbą, didžiąją dalį savo laisvalaikio skyriau lietuviškoms organizacijoms. Daugybę metų buvau aktyvi „JAV krašto lietuvių bendruomenės“ narė.“ – prisiminimais iš savo vaikystės dalinasi pašnekovė.
Danguolė Valentinaitė viena pirmųjų Lietuvoje įkūrė gyvūnų globos organizaciją. Žinoma, pirmieji žingsniai buvo sudėtingi: „Gyvūnų gerovės veiklos pradžioje apie gyvūnų prieglaudą dar buvo per anksti galvoti. Tam reikėjo nemažai lėšų. Pirma užduotis buvo tobulinti gyvūnų laikymo įstatymą. 2000 metų gegužės mėnesį surengėme pirmąją akciją „Pasiutligei stop“ Vilniaus mieste. Akcijoje dalyvavo visos veterinarijos gydyklos, seniūnijos, Vilniaus miesto veterinarinė stotis ir VMVT.
Tuomet pavyko paskiepyti beveik 6 tūkstančių šunų ir kačių. Nemokama skiepų akcija tęsėsi iki 2004 metų. Laikui bėgant nepajutau kaip vis dažniau namuose tekdavo priglausti likimo nuskriaustą keturkojį, ieškoti naujų šeimininkų. Pradžia buvo sunki ir sudėtinga, neturėjau jokios patirties, nors namuose gyveno dvi suaugusios Samojiedo veislės kalytės.
Pagrindinis lūžis įvyko visai netikėtai, po staigių ir nesėkmingų gyvenimo pokyčių, nusivylimo savanaudišku žmonių elgesiu. Visa tai mane pastūmėjo nukreipti savo dėmesį į gyvūnus. Išgelbėto gyvūno dėkingumas, prisirišimas, meilė ir ištikimybė man davė jėgų gyventi ir nesuklupti. Tai ir buvo tas paskatinimas imtis gyvūnų globos.“
Danguolė pastebi, kad per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje požiūris į gyvūnus labai pasikeitęs: „Mane džiugina, kad visuose Lietuvos miestuose turime aktyviai veikiančias gyvūnų globos organizacijas. Dauguma jų įsteigtos jaunų žmonių iniciatyva. Prieglaudose gyvūnai praktiškai nebemigdomi, o laikomi, kol jiems randami nauji šeimininkai.
Taip pat džiugu, kad didžioji dviejų procentų pajamų mokesčio dalis atitenka gyvūnų globos organizacijoms - tai akivaizdus įrodymas, kad Lietuvoje požiūris į gyvūnus tikrai radikaliai pasikeitęs. Šeimininkai taip pat tampa vis atsakingesni: jei prieš 19 metų Vilniuje buvo tik 3 ar 4 veterinarijos gydyklos, aptarnaudavusios viso miesto gyventojus, tai šiandien, jeigu neklystu, jų yra apie 30. Iš prieglaudų paimami gyvūnai nebepatenka į neatsakingų šeimininkų rankas. Sterilizacija sumažino benamių gyvūnų skaičių.
Viena iš dar neišspręstų problemų - tai neatsakingi naminių kačių šeimininkai. Jie savo augintinių nesterilizuoja ir prieauglis atsiduria gatvėje arba konteineriuose.“
Pašnekovė mano, kad ne jai vienai šunys ir katės padėjo ištverti sunkius momentus bei suteikė gyvenimo pilnatvės. Keturkojai taip pat gali padėti ir kitiems senjorams: „Iš savo asmenines patirties galiu pasakyti, kad lietuviai senjorai ne daug kuo skiriasi nuo užsieniečių. Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje jie rečiau priglaudžia gyvūnus - finansiniai ištekliai. Vien tik skiepų įkainiai musų senolius atbaido nuo gyvūnų laikymo, o kur dar vaistai nuo kirminų ir erkių? O jei augintinis suserga...
Antra labai svarbi priežastis - baimė, kas nutiks gyvūnui, jei šeimininkas iškeliaus anapilin. Norint, kad senjorai galėtų laikyti augintinius ir džiaugtis jų draugija, gyvūnų organizacijos turėtų įsipareigotų apmokėti gyvūno skiepus ir gydymą, bei garantuotų perimti juos savo globon šeimininko ligos ar mirties atveju.
Sudarius tokias sąlygas, senjorai mažiau baimintųsi, o tuo pačiu būtų išspręstas ir prieglaudose gyvenančių gyvūnų likimas. Katės būtų bene tinkamiausias augintinis daugumai senolių. Mažiau priežiūros, ramesnės, meilesnės, sukalbamesnės. Jeigu senjoras dar stiprus ir mėgsta vaikščioti - vyresnio amžiaus šuniukas būtų idealus palydovas ir draugas. Šuo padėtų užmegzti pokalbį su kitais sutiktais gyvūnų mylėtojais. Juk niekuomet nežinom į ką tos pažintys gali išsirutulioti.
Šis straipsnis yra kompanijos “Purina” inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai senjorams“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti senyvo amžiaus žmonės priglausti vyresnio amžiaus šunis ir kates iš gyvūnų prieglaudos. Keturkojų kompanija džiugina, įkvepia, pakelia nuotaiką ir palengvina neretai vienišą kasdienybę.
Kompanija „Purina“ užtikrins nemokamą ėdalo tiekimą metus laiko. Kviečiame senjorus, kurie norėtų priglausti savo namuose gyvūną arba jų artimuosius susisiekti su mumis e. paštu info@letena.lt arba užpildyti mūsų anketą puslapyje keturkojaidraugai.ltiki lapkričio 10 dienos.
Skirkite minutę laiko ir atsakykite į kelis mūsų paruoštus klausimus, o trijų laimingųjų augintinius „Purina“ nustebins maloniomis dovanomis!