„Pasakojimas daugiausia apie tai, kad jei labai nori ir nesi praradęs žmogiškumo, viskas bet kokiu atveju pavyks“, – taip pradedamas Stelos Baranikovos įrašas feisbuke, suvirpinęs šimtus širdžių.
Moteris papasakojo, kad jos draugė padėjo persikelti savo pagyvenusiems tėvams iš Kazachstano į Rostovą prie Dono. Tarp jų – 2777 kilometrai kelio. Įrašą ji patalpino feisbuko grupėje „Valstybinės savivaldybės įstaigos „Rostovo prie Dono miesto apleistų gyvūnų skaičiaus valdymo centras“ savanoriai“.
„Kelias išties netrumpas. Tėvai turėjo katiną ir šunį, tad iš karto ėmė laužyti galvą, kaip reikės pervežti gyvūnus. Gabenti lėktuvu baisu – juk katinui jau 20 metų. O važiuojant traukiniu laukia trys paros kelio“, – rašo S. Boranikova.
Manote, kad tai galėjo šeimą sustabdyti? Apie svarstymą palikti gyvūnus nebuvo nė kalbos. Buvo aiškiai nuspręsta: jie keliauja kartu bet kokiu atveju.
„Juk jie yra šeimos nariai, todėl jų negalima palikti, negalima atiduoti į prieglaudą, perdovanoti, negalima jų kažkam primesti, negalima užmigdyti, žodžiu – jų tiesiog negalima palikti“, – teigia moteris.
Po ilgų svarstymų, priimtas sprendimas keliauti traukiniu. Šeima nematė nieko baisaus tame, kad kelionė truks tris dienas. Taip ir tėvams, ir gyvūnams bus patogiau – juk jie bus drauge!
„Rugpjūčio 29-ąją jie išvyko iš Pavlodaro. Tėvai ir mano draugė užsisakė visą maršrutinį autobusą ir 400 kilometrų važiavo iki Omsko. Ten jie išsinuomojo viešbučio kambarį ir kartu su gyvūnais pernakvojo. Ankstų rugpjūčio 30-osios rytą iš Omsko visi jie išvyko į Rostovą prie Dono.
Taip, buvo šiokių tokių nepatogumų, tiek finansinių, tiek emocinių – teko užsisakyti visą kupė, šuniukas traukiniui sustojus stotelėse bijodavo išeiti į lauką, draugei dėl to buvo nemažai problemų, bet ji nė sekundei nesigailėjo, nė sekundei“, – pabrėžė S. Boranikova.
20-metis katinas Ryžikas kelionės metu laikėsi puikiai. Panašu, kad jis jautėsi patogiausiai iš visų. Džinočka, kuriai aštuoneri metai, nė sekundei nesitraukė nuo šeimininko – stebėtina, kaip gyvūnai mumis pasitiki.
„Tad aš netikiu tais kietaširdžiais menkos dvasios žmonėmis, kurie rašo: „Aš persikraustau, todėl skubiai turiu atiduoti šuniuką arba katytę“. Tai vadinama tingumu, godumu, lengvabūdiškumu, menkumu ir nenoru išeiti iš savo komforto zonos. Kai jūs susirenkate spintas, kilimus ir kitus reikmenis, juk taip jaudinatės, kad tik nieko neužmirštumėte ir neprarastumėte. Tačiau užmirštate savo gyvūnus ir prarandate savo sielą“, – feisbuko įraše pabrėžia S. Boranikova.
Palinkėdama draugės tėvams sveikatos, moteris dalinasi laimingos šeimos nuotraukomis sakydama, kad jų kelionė baigėsi sėkmingai. „Ši istorija tiesiog spaudžia ašaras, nors tai yra įprastas ir normalus žmogaus poelgis“, – pabrėžia ji.
