Įskiepijo meilę gyvūnams
„Kai buvau mažytė, turėjau labai apsiskaičiusį dėdę, vieną dieną jis man pažadėjo nupirkti juodai baltą arklį. Aš – kaimo vaikas, nuo vaikystės man labai patinka gyvūnai, jiems jaučiu didelį prielankumą. Tai turbūt man duota iš prigimties, kaip ir mūsų vaikams“, – pokalbį pradeda Jurgita.
Būtent dėdė, kuris, jos teigimu, kaimo bibliotekoje buvo dukart perskaitęs visas joje buvusias knygas, jai ypač daug pasakodavo apie įvairiausius gyvūnus, jų savybes, ypatumus.
Iš kito šalies pakraščio
„Jis man įskiepijo ypatingą meilę arkliams. Deja, prieš 20 metų dėdė mirė, tad mano svajonė apie nuosavą arklį ilgą laiką ir tebuvo svajonė. Bet prieš penkerius metus mama internete užmatė skelbimą apie parduodamą juodai baltą ponį. Supratau, kad noriu. Parsivežti ponio važiavome per visą Lietuvą, o tam reikėjo net specialią priekabą susirasti“, – pasakoja Jurgita.
Kai nuvažiavo išsvajoto arkliuko, paaiškėjo, kad vietoje vieno ponio gaus du, nes kumelė laukiasi.
„Taip ir buvo. Kai parsivežėme, Luna atsivedė Ursą. Dabar mamai apie 16 metų, ji žilstelėjusi, su charakteriu. O jos dukrai – penkeri ir ji šiek tiek didesnė už mamą“, – sako moteris.
Pilnas ūkis gyvūnų
„Arkliai – labai įdomūs gyvūnai ir vieni protingiausių. Tiesą sakant, mūsų ūkyje ne tik poniai, bet ir avys, vištos, šunys, katinai. Telpa visi. Mūsų vaikai, kaip aš, dievina gyvūnus. Turime keturis šunis, du iš jų patys pas mus atkeliavo, nes nebereikėjo kitiems. Gyvena ir trys katinai. Visi neturėjo namų, todėl priglaudėme. Šiandien labai džiaugiuosi, kad galėjome būti namais tiems likusiems be globos“, – teigia ji.
Išgelbėjo du pamestinukus
Besišnekant paaiškėja, jog vieno iš katinų ji vyko į Biržus. Pirmyn-atgal sukorė apie 140 kilometrų, kad parsivežtų išmestus katinėlius.
„Tai nutinka savaime, tiesiog leidžiu vykti tam, kas vyksta. Internete išvydau žinią, kad du maži kačiukai išmesti į popieriaus konteinerį. Jie blusėti, alkani. Paskambinau nurodytu numeriu ir išvažiavau jų pasiimti. Grįžau su dviem mažučiais kačiukais. Vieną jų priglaudė draugė, kitas liko pas mus“, – pasakoja Jurgita ir staiga paaiškėja, kad į šeimą ji paėmė ir trečią katiną, kuris krėtė aibes mamos sodyboje.
Absoliučiai negaila
Moteris šypteli, kad gyvenimas nieko šiaip sau neduoda, jeigu ji gavo tokias dovanas, kurias dabar turi – naujus žmones, gyvūnus ar įvykius, reiškia, turi tuo rūpintis ir jie ateina tam, kad kažko išmokytų.
Pasiteiravus kaip jos šeima priima namuose atsirandančius vis naujus gyvūnus, nes tam reikia ir nemažai išlaidų, ji pabrėžia, kad negeria, nerūko, o pinigus, kuriuos išleistų tokiems žalingiems įpročiams, skiria gyvūnui maistui ir priežiūrai.
„Man absoliučiai negaila. Vaikystėje norėjau būti veterinarijos gydytoja, bet gyvenimas viską sudėliojo kitaip. Aš ir vaikus taip auginu, kad jie matytų meilę gyvūnams ir mokytųsi jais rūpintis, prižiūrėti“, – sako Jurgita.
Nori būti geru pavyzdžiu
Moteris su vyru Martynas augina šešis vaikus: keturis savo ir du globojamus. Vyriausiai šeimos dukrai šiuo metu 15 metų, o jauniausiai – 1,5 metukų.
„Augau apsupta vaikų, tėvų šeimoje mūsų buvo daug, o ir pati visada svajojau apie gausią šeimą. Susilaukėme keturių atžalų, dar du priėmėme į šeimą. Labai tikiuosi, kad esam tinkamas pavyzdys šiems vaikams augti mūsų namuose. Visiems jiems sakau, kad gyvenime gali daryti viską, bet už tai yra atitinkamos pasekmės, nes ir atsakyti reikės pačiam. Mokau empatijos, pastebėti kito jausmus, paklausti kas nutiko, pasirūpinti vienas kitu. Jie stebi, mokosi, yra labai jautrūs ir globoja vienas kitą. Dabar man – medaus laikais, kai galiu žiūrėti, kaip auga vaikai, kaip glosto šunis, maitina ėriukus iš buteliuko. Noriu, kad jie būtų tie, kurie išties ranką tiems, kam reikia pagalbos. Žinoma, būna sunkių akimirkų, bet visada vadovaujuosi posakiu šiandien man blogai dėl to, kad rytoj būtų gerai“, – prisipažįsta pašnekovė.
Reikėjo žemės lopinėlio
Pašnekovė šypsosi, niekada nenorėjusi gyventi mieste, todėl prieš trejetą metų šeima įsigijo sodybą Kreščionių kaime, Obelių seniūnijoje, kur sukūrė namus, pilnus vaikų šurmulio ir gyvūnų.
„Man reikia žemės lopinėlio, kad būtų kur vaikams užauginti daržoves, vaisius, uogas. Kad galėtume gerti arbatą lauke ir basomis vaikščioti žole. Aš moku didžiąją dalį ūkio darbų, nes mano tėtis visada sakydavo, kad Bajoro dukros turi mokėti viską“, – šypsosi Jurgita.
