Įstrigusi tūnojo dvi dienas
Bendrasis pagalbos centras antradienio popietę sulaukė pranešimo, jog „Ąžuolo 1“ sodininkų bendrijoje tarp tvoros ir pastato įstrigęs šuo. Anot pranešėjo, spąstais virtusiame plyšyje gyvūnas kankinasi dvi dienas. Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovei Rūtai Liberienei toks abejingumas nesuvokiamas. Ji pasakoja antradienį irgi sulaukusi skambučio apie jau dvi paras įstrigusį šunelį. Žinia, kad tokiu žvarbiu oru tiek laiko jis nesulaukė pagalbos, gyvūnų gelbėtoją apstulbino. Pasak R. Liberienės, žmogus teisinosi, esą į jį pagalbos gyvūnui kreipėsi kažkokia moteris.
„Liepiau greitai skambinti Bendrajam pagalbos centrui“, – pasakoja draugijos vadovė.
Į šunelio nelaimės vietą atvykę ugniagesiai keturkojį išvadavo. Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Renaldas Nacickas gelbėjimo metu spėjo, kad rastas šuo – benamis. Jo žiniomis, teritorija, kur keturkojis buvo įlindęs, žiemą negyvenama. Kaip jis buvo pastebėtas, pareigūnai neįsivaizduoja. Pareigūnas neatmetė tikimybės, kad kažkas eidamas pro šalį išgirdo inkščiant. Išlaisvinti kalytę neprireikė nei ką nors pjauti, nei laužti. Ugniagesys gelbėtojas gyvūną ištraukė rankomis. Gelbėjamas gyvūnas nevaldė užpakalinių kojų. Turbūt tai jam ir tapo kliūtimi susirasti šiltesnę vietą.
R. Liberienei gelbėtojai perdavė suledėjusią kalytę. Visą naktį savo namuose R. Liberienė nelaimėlę šildė, vartė nuo vieno ant kito šono. Gyvūnų globėja pasakojo, kad šunelis buvo kritiškai atšalęs, kvėpavo labai sunkiai, ji įtarė ir plaučių uždegimą.
Kalytę apžiūrėjęs veterinaras nesuteikė garantijų, kad ji išgyvens. Šunelis mikroschemos neturėjo. Laimei, kritinės būklės kalytė išgyveno ir penktadienį vakare išvažiavo namo – atsirado tikrieji šeimininkai. Jie globėjai pasakojo, jog kalytė, išleista į kiemą, kaip žaibas nurūko ir nebesugrįžo. Jos ilgai neradę šeimininkai galop žiniasklaidoje perskaitė apie rastinukę nelaimėlę ir suskubo augintinę susigrąžinti. Pasak R. Liberienės, už ilgelbėtą mažąją dėkingi šeimininkai netgi atsilygino iš mirties nagų šunelį traukusiems savanoriams.
Rastinukų dienos
R. Liberienė atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu randama išties daug pasimetusių šunų.
„Penki šunys per pusantros savaitės. Mūsų prieglaudos praktikoje tai labai daug“, – sako draugijos vadovė.
Iš rastinukų tik vienas buvo paženklintas, tad greitai grąžintas šeimininkams. Dar dviejų šeimininkai atskubėjo pasiimti paklydėlių socialiniame tinkle išvydę savo augintinių nuotraukas. O kiti du tebegyvena prieglaudoje. Jei per 14-iolika dienų neatsiras šeimininkai, keturkojams bus ieškoma naujų namų.
„Sunku pasakyti, kas tiems šuneliams nutiko. Gal pabėgę nuklydo“, – svarsto R. Liberienė.
Pasakų nebesiklauso
R. Liberienė pasakoja neseniai sulaukusi skambučio moters, prie kurios sodybos nuolat išmetami gyvūnai. Ir dabar ji priglaudusi šuniuką. Prieš neseniai buvusius didžiulius šalčius ir prieglaudos savanoriai rado prie būdos pririštą mažą kalytę.
„Prie vartų pastatyta būda, kur įdedame lapėms, katėms sauso maisto. Čia ir pririšo šunytę, net nepasivargino pasakyti, kad paliko“, – neatsistebi R. Liberienė.
Anot jos, prieglaudos savanoriai visuomet labiausiai bijo gruodžio. Prieš didžiąsias metų šventes gyvūnai tiesiog masiškai atidavinėjami.
„Priežastys visada tos pačios: gimė vaikas, mirė bobutė ar senelis, į butą negali pasiimti, išvažiuoja į užsienį. Mes nebeklausome tų pasakų“, – atsidūsta gyvūnų gelbėtoja.
Visgi ji pripažįsta kartais nebetenkanti kantrybės ir pagrasinanti beširdžiams, kad praneš apie žiaurų elgesį su gyvūnais.
„Vakar moteriškė paskambino, kad aštuonerių metų labai geras labradoras, bet jos dukra kūdikėlį pagimdė. Migdyti nori šunį. Visos gimdėme ir visi šunys užaugo su kūdikėliais“, – toks požiūris į šeimos keturkojį piktina R. Liberienę.
Ne greitoji pagalba
Panevėžyje veikiančios beglobių gyvūnų organizacijos „Puma“ vadovė Vilma Jakštienė svarsto, kad daugelis klaidingai traktuoja ir prieglaudų darbą.
„Skambina ir įsivaizduoja, kad vienas jų skambutis jau yra didžiulė pagalba gyvūnui. Kažkodėl įsitikinę, kad prieglaudos savanoriai turi sėsti į automobilį ir kaip greitoji važiuoti 40–50 kilometrų“, – pasakoja V. Jakštienė.
Ji sako, jog prieglaudos pagrindinis darbas yra rūpintis į ją jau patekusiais gyvūnais, juos gydyti, ieškoti namų. V. Jakštienės teigimu, paprastai prieglaudos prašo paramos keturkojams gydyti, operacijai, tačiau dar dažniau pati prieglauda padeda žmonėms, radusiems ligotą gyvūną – padengia jo gydymo išlaidas.
„Mums tai – žiauriai sunki našta, bet stengiamės padėti kenčiančiam gyvūnui, bent užtikrinti, kad jis bus atvežtas į kliniką ir gaus pagalbą“, – sako „Pumos“ vadovė.
Grasina ir nušauti
V. Jakštienė pastebi, jog yra tikrų gyvūnų mylėtojų, kurie, gavę prieglaudos savanorių instrukcijas, padeda benamiams keturkojams.
„Tai – komandinis darbas. Vieni jį pradeda, o mes užbaigiame. Tuomet yra reali pagalba gyvūnui“, – sako globėja.
Tačiau, pasak V. Jakštienės, sulaukiama ir tokių, kurie tik kelia reikalavimus ir nenori nė piršto pajudinti dėl gyvūno – nei priglausti, nei pašerti. Dargi pagąsdina, kad nepaėmus nunuodys keturkojį ar nušaus.
„Negalime važiuoti į kiekvieną vienkiemį, iš kur žmogus rėkia – paimkite gyvūną, jis mus užkrės. Negalime ir neprivalome. Mes dirbame dėl to, kad mums gaila to gyvūno“, – pabrėžia V. Jakštienė.
Dvi stovyklos
Per pastaruosius šalčius beglobių gyvūnų organizacija sulaukė pranešimo apie miške išmestus tris kačiukus. Šis įvykis savanorių visiškai nenustebino, nes tokia jų kasdienybė, tačiau širdį suspaudė. Sunkiai vaikštančių negalią turinčių žmonių šeima, gyvenanti vienkiemyje prie miško, pamatė prabangų šviesiai šokoladinės spalvos visureigį. Deja, neįsidėmėjo jo valstybinio numerio. Atvykėliai miške išmetė tris maždaug dviejų mėnesių kačiukus. Vadovės teigimu, vadovaujantis prieglaudos savanorių instrukcijomis, pavyko du mažylius išgelbėti, o trečio gyvybę pasiglemžė šaltis.
„Žmonės pasistengė ne pikniką miške surengti, o išmesti mažylius. Bet kai kuriems toks elgesys jau tapęs norma. Mes net nebesistebime“, – sako V. Jakštienė.
Ji sako matanti dvi labai aiškias stovyklas. Vieni žiaurūs, abejingi ir mano, kad gyvūnams neskauda, galima juos kankinti, išmesti kaip daiktą, kad gyvūnai neėda, neatlieka gamtinių reikalų ir pan. Kitiems augintiniai – jų šeimų nariai. Pasak V. Jakštienės, nieko nuostabaus, kad sužeisti, išmesti gyvūnai dažniausiai ir glaudžiasi pas neabejingus žmones. Ne vienas toks nuolat skambina į prieglaudą, kad ir vėl sulaukė nuskriausto, sergančio gyvūno.
„Tokie žmonės traukia gyvūnus, nes šie jaučia, kad čia gaus pagalbą“, – mano V. Jakštienė.
