– Ar struktūruodamas muziką sieji savo idėjas su platesniais dalykais, ar jautiesi, kad sutvarkai dalelę chaoso, ar jos grynai muzikinės?
– Taip globaliai nežiūriu, net neįsivaizduoju, kad muzika turėtų tokią prasmę. Tai garsų menas, kiekvienas sumanymas turi struktūravimo idėją ir kuo ji aiškesnė, tuo labiau bedirbant išsikristalizuoja, o kūrinys geriau pavyksta.
Apskritai menas yra tvarkos kūrimas. Tiesiog imi elementus ir dėlioji juos tam tikru būdu. Jei muzika instrumentinė, be teksto, semantinis kodas labiau paslėptas. Būdama abstrakti, ji užima tam tikrą laiką. Čia galbūt svarbiausias poveikio aspektas. Tam tikri kūriniai turi žūtbūt trukti tam tikrą laiką, ir tas labai jaučiama. Kartais užtenka dešimties minučių, o kartais būtinai reikia dvidešimties. Bet puikiai veikia ir kai kurios miniatiūros – netrunka nė minutės, bet viskas jose yra. Ne tik Antono von Weberno, György’o Ligeti’o, esama ir daugiau tokių kompozitorių. Čia ir įdomu, kad pasirenkamos idėjos, telpančios į tam tikrą trukmę.
– Tavo jaunystės kūriniams neretai reikėdavo ilgesnio laiko išsiskleisti, metams bėgant, atrodo, lakoniškėji. Ar tai kitas idėjų tipas, ar sugebi koncentruočiau jas išreikšti?
– Kadaise buvo įdomu išmėginti kraštutinius dalykus, tiesiog pažiūrėti, kaip jie veikia klausytojus, o kartais tiesiog norėjosi rašyti labai tradiciškai, bet vėliau tai tapo nebeįdomu. Gyvenimas ir taip monotoniškas: valgyt, miegot, keltis, praustis... Na ne, su menu aš nenoriu taip elgtis, kad multiplikuočiau kažkokias idėjas. Bent jau vengiu to maksimaliai, nors kai kas vis tiek kartojasi. Taip jau yra. O kartais norisi prie kokios idėjos grįžti sąmoningai, nes jauti, kad dar yra ką pridurti tuo klausimu, tada tęsi. Bet vis tiek turi būti kas nors naujo. Pasak Michaelo Gordono, muzika jam įdomi, jei daroma tai, ko dar nebuvo. Bet naujumo amplitudė labai didelė – nuo visiško pataikavimo publikai iki arogantiško nekontaktavimo su klausytojais. Osvaldas Balakauskas yra sakęs, jei žaisi futbolą pagal savo taisykles, niekas nesupras, kas vyksta. Labai taikliai pasakyta.
– Feliksas Bajoras kartojimosi bando išvengti, keisdamas sudėtis. Pavyzdžiui, po vokalo rašo styginiams, po to dar kažkam ir savaime tolsta nuo ankstesnių kūrinių.
– Sudėčių pakeitimas labai keičia muziką. Balsams vienaip, instrumentams kitaip. Instrumentai tarpusavy irgi skiriasi. Kartais ir orkestrui rašydamas, kol nepriėjai galutinės fazės, dar nežinai, kokių instrumentų reikės. Smagu turėti tokią laisvę, kai nereikia iš anksto nusistatyti, kad rašysi konkrečios sudėties orkestrui. Jei griežtai pasakytų, tuomet reikėtų idėjas pritaikyti tai sudėčiai.
– O kokie instrumentai Tau labiausiai tinka, prie kurių linksti?
– Visi reikalingi tam tikrai funkcijai. Nepasakyčiau, kad turiu kokį polinkį, gal daugiau išmanau apie styginius, nes pats esu grojęs. Nors styginiai atrodo gerai pažįstami, savi, tačiau jie patys komplikuočiausi.
Yra daugybė kompozitorių, kurie rašė vienokiems arba kitokiems instrumentams, tik vienokio arba kitokio žanro kūrinius, bet nuo to istorinis jų statusas nė kiek nepasikeitė. Ryškiausias pavyzdys – Robertas Schumanas. Jis buvo įsitikinęs, kad vieninteliai vertingi jo kūriniai yra operos, bet raskime kur nors jas pastatytas. Savęs objektyviai įvertinti, iš šono pamatyti neįmanoma. Kitus matome puikiai, savęs – ne. Stengiuosi per daug nesureikšminti tų dalykų. Jeigu įdomu, rašau, jeigu nelabai – nerizikuoju. Negaliu savęs peržengti, neparašau, net kai būnu pažadėjęs. Labai sunku įsivaizduoti, kokį mane mato kiti, tiesiog neturiu supratimo.
– O pagal tai, kokie kūriniai daugiau grojami, kokios muzikos dažniau klausomasi, ar negali netiesiogiai to nustatyti?
– Šiuo aspektu galbūt, bet tuomet pradedi galvoti, ko labiau norisi, ar kad tavo muzikos klausytųsi, ar šokiruoti, mėginant išsiaiškinti, kaip kokia idėja gali veikti.
– O ko iš tiesų labiau nori?
– Kartais vieno, kartais kito, keičiasi tie norai. Dar nenuobodu kažką parašyti. Po orkestrinio kūrinio Bruckner Revisited premjeros Vilniaus festivalyje daug kas sakė: „nesitikėjom“. Atsakiau: „čia aš“.
– Ar susimąstai, kur link dabar galėtų sukti muzika, kokia apskritai bus jos raida?
– Tai nenuspėjami dalykai. Maždaug aišku, kad muziką visada veikė nauji instrumentai, naujos technologijos. Dabar didelis iššūkis bus dirbtinis intelektas. Tai vienareikšmiška, kaip ir tai, kad juo naudosis visi kompozitoriai. Čia net ne laiko klausimas, kai kas jau dabar pradeda. Aišku, kad tai taptų kasdienybe, dar turės praeiti nemažai laiko. Čia bus pagrindinis iššūkis apskritai kūrėjams, nes dirbtinis intelektas galės daug ką padaryti geriau už žmogų, tačiau klausimas, kaip žmonės tuo pasinaudos, ką toliau darys. Tai turėtų suaktyvinti, stumtelėti visus į kūrybiškesnę zoną. Manau, neišvengiamai taip atsitiks. Teks pripažinti, kad kažkas padaro geriau, tu čia nereikalingas. Reikės rasti tą vietą ir tą zoną, kur verta veikti.
– Gal čia didesnis pavojus taikomajai teatro, kino, popmuzikai?
– Pirmiausia, ko gero, muzikai, kuri remiasi aiškiai apibrėžtais modeliais. Dirbtinis intelektas gali kurti kaip Bachas, bet pirmiau turėjo būti Bachas, kuris parodė, kokia gali būti muzika. DI gali sukurti mikropolifoniją, panašią į Ligeti’o, bet pirmiau turėjo būti Ligeti’s, kuris ją sugalvojo. Ir t. t., ir t. t. Nežinau, ar tai galės būti kaip nors apeita. Nemėgstu spėlioti. Tie, kurie gyvens, tie ir spręs tos dienos problemas. Jiems, užaugusiems DI aplinkoje, bus lengviau orientuotis. Dabar jaunimas, užaugęs su internetu, socialiniais tinklais, visų pavojų gal dar nejaučia, bet ateityje visi darysis gudresni ir žinos, kiek galima save viešinti, kiek tas tau naudinga, ką su tuo gali padaryti, ko tu pats nori pasiekti.
– Sakai, bus lengviau? O aš manau, kad sunkiau – galimybių jūra plečiasi, greitai banguos vandenynas...
– Vien muzikos, pažiūrėkime, kiek sukuriama, bet kas iš to? Dėmesio verta gal pora procentų.
– Duok Dieve, kad ir tiek būtų...
– Ko gero, mažiau. Tiesiog neįmanoma visko išklausyti ir kam tą daryt, jeigu vis tiek nieko vertingo nerasi? Net ir toji garsių profesionalų kūryba nėra tokia įdomi, kaip vaizduojama. Žiūrint iš profesinės pusės, raštingumas dabar labai aukštas visose srityse, visi sugeba greit parašyti muziką, kuri atrodo kokybiška, bet kas už to? Kam ji išvis kuriama? Ką ji duoda, išskyrus tai, kad profesionaliai parašyta? Turi būti poveikis, prasmė, kurios negali nusakyti, bet jauti, ar ji yra, ar ne. Klausaisi ir nieko – koks atėjai, toks išėjai, niekas tavyje nepasikeitė. O yra tokios muzikos, kuri keičia.
– Ar Tau nekliūva, gal taip visuomet būna, kai reiškinys formuojasi, kad yra labai daug panašių dalykų, kurie vienas kitą kartoja, plagijuoja. Elektroninės muzikos tembrinė įvairovė labai skurdi, nedaug kas sugeba išgauti naujų tembrų, girdimas kažkoks burzgimas ir tiek.
– Kai jos labai daug, tai, aišku, atidžiau neįsigilinus ima atrodyti vienodokai, bet pasiklausius ko nors ryškaus, pradedama girdėti, atsiranda klausymosi įgūdžiai. Kita vertus, tie kiekiai nerealūs, per kelis metus neįmanoma išklausyti to, kas paskelbiama per dieną. Kai pasirinkimas toks didžiulis, sunkiausia apsispręsti, ko tu pats nori. Atsirinkti, ką imi, ko ne. Galime grįžti prie to, nuo ko pradėjome pokalbį. Menas yra tvarkos ir atrankos procesas: tokios mintys, tokios priemonės, reikia to ir to, o visa kita neegzistuoja. Vienas kūrinys pateikia tam tikrą muzikos pavidalą ir tiek.
– O kaip pats galvoji apie būsimus kūrinius?
– Formuluojant labai paprastai, man svarbus sumanymo, idėjos maksimalus artumas pradinei vizijai. Jeigu rašai, kai vizija nelabai aiški, tuomet ir kūrinys toks – truputis šio, truputis to. Man svarbu žinoti, kad tikrai padariau taip, kaip norėjau, kaip sumaniau, taip ir pavyko. Tuomet visai nesvarbu, kas bus toliau – gros ar negros, klausysis ar nesiklausys, nuo manęs jau niekas nebepriklauso. Man įdomu, ar padariau maksimumą, ar negaliu daugiau.
