Didžioji knygos dalis – tai fragmentiškas ir šališkas pasakojimas apie pirmuosius trejus V. Zelenskio prezidentavimo metus. Fragmentiškas, nes pasirinkus ne chronologinį pasakojimo būdą, be jokios logikos šokinėjama per skirtingus V. Zelenskio gyvenimo etapus, įvykius ir žmones, kurių reikšmė V. Zelenskio gyvenime ir politinėje karjeroje, nesant konkrečių ir objektyvių faktų, geriausiu atveju yra diskusijų klausimas. Nors daugiausiai dėmesio skiriama būtent trejiems prezidentavimo metams, tačiau kartais skaitytojas perkeliamas į atsitiktinius, dažnai dirbtinai užaštrintus rinkiminės kampanijos ar V. Zelenskio, kaip aktoriaus ir prodiuserio, karjeros momentus, kurie atrodo smarkiai pritempti, nedaug pasakantys apie V. Zelenskio asmenybės raidą, jo visuomeninę ir politinę veiklą.
Šališkas, nes pasirinkti V. Zelenskio asmeninės ir politinės biografijos momentai dažniausiai susiję su skandalais ir kontraversijomis, nevengiant komentarų ir pigių palyginimų (pavyzdžiui, knygoje kalbant apie V. Zelenskio ir partijos „Tautos tarnas“ potencialą kelis kartus pakartojamas politinio „Titaniko“ motyvas), atskleidžiančių paties autoriaus skepticizmą ar net priešišką nusiteikimą V. Zelenskio atžvilgiu. Ką jau kalbėti apie knygoje cituojamus šaltinius – įvairius komentatorius, politikos technologus, apžvalgininkus ir kitus įvairaus kalibro ir reputacijos Ukrainos politinio lauko dalyvius (kartais – atvirus V. Zelenskio politinius oponentus), arba buvusius V. Zelenskio komandos narius ir bendražygius, su kuriais bendradarbiavimas nutrūko. „Vieno žmogaus nuomonė“ knygoje pateikiama kaip faktas, tačiau pamirštama pagrindinis žurnalistinės (o knygos autorius pristatomas kaip žurnalistas) etikos principas – išklausyti ir kitos pusės poziciją. Šio balanso knygoje nėra, kaip ir bent kiek solidesnių ir patikimesnių šaltinių – dauguma komentarų ateina iš antro ar net trečio plano žaidėjų.
Būtent apie visus antraplanius veikėjus – ne tik V. Zelenskio sąjungininkus, draugus ir verslo bendražygius, su kuriais jį sieja ilgametės draugystės, bet ir apie politinius bendraminčius – kartais ilgalaikius, o kartais, atrodo, visiškai atsitiktinius – šioje knygoje rašoma daugiausiai. Viena vertus, bendram politiniam Ukrainos kontekstui suprasti ir įtakos zonoms nustatyti gal ir aktualu žinoti, kas su kuo ir kada susipažino, mokėsi, dirbo, bendravo. Šiam tikram ar tariamam „tinklui“ aprašyti autorius skiria daug vietos, tačiau randa mažai faktų, patvirtinančių vieno ar kito asmens realią įtaką V. Zelenskiui.
Autorius net nepalieka vietos hipotezei apie laisvą valią, t.y. apie V. Zelenskio, net ir turinčio komandoje žmonių su pasitikėjimo avansu, gebėjimą pačiam priimti sprendimus, gebėjimą suprasti žmonių intencijas – ir geras, ir blogas, ir pagaliau gebėjimą mokytis iš klaidų. Skaitant knygą atrodo, kad būtent marga ir abejotinos reputacijos aplinka (autorius kuria įspūdį, tarsi dalies V. Zelenskio komandos narių, su kuriais vėliau atsisveikino pats prezidentas, nepatikimumas nuo pat pirmųjų dienų buvo viešai žinomas faktas, ir visi, išskyrus patį Prezidentą, matė jų tikruosius kėslus) yra esminis V. Zelenskio politikos variklis, o pagrindinius sprendimus priima ne jis, net ne jo artimiausia komanda, o tie, kurių įtaką per painias biografijas nelabai sėkmingai autorius bando primesti, t.y. tie, kurie per tris dešimtmečius neoficialiai ir valdė Ukrainą – nuo korumpuotų politikų, oligarchų iki paties Kremliaus.
Jokių realių faktų (knygoje nerasite išnašų ar šaltinių, kurie leistų patikrinti vieno ar kito argumento ryšį su tikrove), be atsitiktinių komentatorių ir vietinių „ekspertų“ pasvarstymų tam paremti nėra, tačiau autorius toliau nuosekliai skaitytoją supažindina su visais skandalais ir klaidom, kurias padarė ne tik V. Zelenskis, bet ir jo aplinkos žmonės. Po atskirą skyrių yra skirta ir V. Zelenskio humoro komandos„95-ojo Kvartalo“ pasirodymui Jūrmaloje, kur viename numeryje juokaujama, kad nuolatos iš visų besiskolinanti Ukrainos valstybė primena... vokiškų filmų suaugusiems aktorę, ir 2014 m. koncertiniam pasirodymui Donbase, sutapusiam su pro-rusiškų smogikų susidorojimu su vietos aktyvistu, ir dar keliems koncertiniams numeriams, dėl kurių kažkas kažkur įsižeidė. Iš konteksto išimti pasisakymai ar veiksmai dirbtinai sureikšminami (o tai kartais net pradeda priminti sąmokslo teorijas), ir, autoriaus valia, tampa įrodymais apie abejotiną V. Zelenskio ir jo scenos kolegų patriotiškumą, todėl knygoje drąsiai teigiama, kad 2013-2014 metų Maidanas „kvartaliečiams“ nerūpėjo, o pro-ukrainietišką poziciją jie pasirinko paskutinę akimirką.
Autorius ne tik neišgirsta, bet dar ir interpretuoja paties V. Zelenskio paaiškinimus ar net atsiprašymus už netaktiškus juokelius. Balsą šioje knygoje gauna net ir Ramzanas Kadyrovas – taip, tas pats, kuris su savo smogikais gyvai (ir, aišku, „Tik Tok‘e“) kovoja prieš Ukrainą, žudo jos žmones ir kursto neapykantą. Dėl humoristinio vaizdelio įsižeidusio Kadyrovo verkšlenimai šioje knygoje tampa reikšmingesni už paties Zelenskio žodžius.
Tiesą sakant, paties Zelenskio, t.y. jo paties minčių, vizijų, oficialių (o ne nugirstų ar perpasakotų) pasisakymų, pagaliau jo pozicijos ir požiūrio svarbiausiais Ukrainos vidaus ir išorės politikos klausimais beveik nerasite. Autorius bando teigti, kad tokios informacijos nėra, nes V. Zelenskis, nei būdamas kandidatu, nei jau tapęs Ukrainos Prezidentu, beveik nekalbėjo – už jį kalbėdavo jo komanda. Nors internete galima rasti visus priešrinkiminius įrašus, kuriuos V. Zelenskis pats skelbė rinkėjams, o vėliau, jau būdamas Prezidentu, taip pat liko aktyvus „vlogeris“, ši informacija knygos autoriui nepasirodo verta dėmesio. Užtai vienas skyrius yra skiriamas „žmogui, išpranašavusiam, kad V. Zelenskis taps prezidentu“ – įdomu, kaip į tokią prognozę 2015 metais reagavo pats V. Zelenskis, tuo metu vieną po kito kūręs humoristinius projektus. Knygoje atsakymo nerasite. Ir nors dalis knygoje minimų situacijų aprašoma teisingai (nenuneigsi, kad V. Zelenskio komandą kadencijos pradžioje sudarė jo buvę verslo partneriai, kolegos, draugai), bet knygoje pateikiama situacijų interpretacija nepakyla iki tiesos lygio.
Būtent tendencingas vienų situacijų išryškinimas ir kitų nutylėjimas verčia abejoti bendra knygos intencija – net jei paskutiniai skyriai ir rašyti autoriui besislepiant rūsyje nuo bombų, likusi dalis turi nemalonų taikos metų „politinio užsakymo“ kvapą.
Kokį Zelenskį pamatys šios knygos skaitytojas? Atsitiktinį (o tiksliau – oligarchų pastatytą) Ukrainos politikos veikėją, apsuptą nekompetentingų, korumpuotų ir valdžios ištroškusių abejotinos reputacijos sėbrų, su Prezidentu susietų kraujo ir draugystės ryšiais, nesavarankišką ir kerštingą politiką (daug dėmesio skiriama V. Zelenskio ir P. Porošenko santykių pristatymui kaip sąskaitų suvedinėjimui), „pažaduką“, kuriam nepavyksta įgyvendinti reformų ir kuris pasiruošęs tarptautinėje arenoje daryti Ukrainai nenaudingus sandorius. Tuo pačiu metu (koks dualizmas!) – beveik absoliučią valdžią turintį žmogų, kuriam paklūsta ir Aukščiausioji Rada su ten daugumą turinčia partija „Tautos tarnas“, ir daugybė strateginių institucijų, kurių vadovus skiria (ir atleidžia) Prezidentas.
O tada – siurprizas knygos pabaigoje. Toks kontrastingas žmogus, viename skyriuje piešiamas kaip silpna marionetė, kontroliuojama patyrusių politikų ir godžių draugų, o iš tiesų – tų pačių jau trisdešimt metų Ukrainą valdančių oligarchų ir net Kremliaus, o kitame – jau kaip visas valstybines jėgos ir politines struktūras kontroliuojantis asmuo, staiga per vieną naktį tampa laisvojo pasaulio lyderiu, žmogumi, kurį užsienio valstybių vadovai didžiuojasi vadindami draugu. Jei tikėsime šioje knygoje aprašomais naratyvais, tai toks pokytis yra sunkiai suvokiamas, stačiai stebuklingas ir net nelogiškas. Tačiau jei tikime tuo, ką jau daugiau nei pusę metų matome ir girdime kiekvieną dieną, t.y. tvirtą moralinį ir vertybinį stuburą turinčiu Ukrainos prezidentu Volodomyru Zelenskiu, šios knygos turinys bus aktualus tik tiek, kiek aktualūs yra bulvariniuose skaitaluose spausdinami atsitiktiniai gandai, paskalos ir intrigos. Net jei pavyktų tuose ganduose įžiūrėti kiek nors logikos (o tai padaryti sunku, nes knyga parašyta Ukrainos vidaus rinkai ir daugelis minimų žmonių mums yra visiškai nežinomi) ar bent krislą tiesos, esminis klausimas būtų kodėl tuos gandus reiktų skaityti dabar, kai pagrindinis tikslas yra Ukrainos pergalė – o tai neatsiejama nuo pasitikėjimo Ukrainos politine vadovybe.
Todėl tokių knygų karo metu nei versti (į akis krinta prasto kokybės vertimas ir iš to kylančios anekdotinės situacijos, kai rašoma apie Sovietinėje Ukrainoje tramvajuje važiavusius milijonierius), nei spausdinti, nei skaityti neverta. Ar Serhijaus Rudenko „Zelenskis“ yra propaganda? Tegul tai nusprendžia atsakingos institucijos, išnagrinėjusios, kokius Kremliaus palaikomus naratyvus apie Ukrainą ir V. Zelenskį ši knyga pakartoja ir kas iš to gauna naudą. O kantriai laukiant, kol pasirodys nuosekli, V. Zelenskio, kaip lyderio, formavimosi ir augimo procesą atspindinti biografija, galima paklausyti Zelenskio ir jo „95-ojo kvartalo“ komandos jau beveik du dešimtmečius dainuojamų dainų Ukrainai – ten ir reikia ieškoti užuomazgų tos valstybės vizijos, kurią V. Zelenskis bando įgyvendinti Ukrainoje.
