Filmų per tą laikotarpį pasižiūrėjau žymiai daugiau, tačiau šįkart nusprendžiau skirti dėmesį tik tiems projektams, kuriuos išties verta pamatyti didžiajame ekrane. Kaip mes visi žinome, net ir patys geriausi kino festivaliai dažnai sugeba rodyti neįdomų ir netgi prastą kiną, kuris gali sukelti nepatogumo jausmą, o to festivalio lankytojams dažniausiai nereikia.
Tad dar kartą raginu atkreipti dėmesį į tris festivalio programas – „Meistrų“, „Kritikų pasirinkimo“ ir „Panoramos“, nes būtent jos dovanoja pačius geriausius potyrius. Kiekvienais metais čia atrandu vieną ar kitą perlą.
„Interesų zona“ (angl. „The Zone of Interest“), rež. Jonathan Glazer
Be abejonės, tai vienas svarbiausių 2023 metų filmų, šalia kurio – nebent „Openheimeris“ (angl. „Oppenheimer“). Jis pelnė aibę apdovanojimų ir tuo pačiu privertė pasižiūrėti į holokausto temą iš naujos perspektyvos.
Iš nišinio kino projekto „Po tavo oda“ (angl. „Under the Skin“) žinomo režisieriaus Jonathano Glazerio vizija neleidžia nei akimirkai suabejoti tuo, kas vyksta ekrane ir priverčia stebėti žmogiškumo neturinčias niekšybes Aušvico koncentracijos stovyklos teritorijoje.
Silpnų nervų žiūrovams gal nerekomenduočiau, bet visus kitus, kam yra įdomi ši tema, raginu pamatyti šią puikiai suvaidintą, surežisuotą ir papasakotą istoriją.
„Monstras“ (angl. „Monster“), rež. Hirokazu Kore-Eda
Manau, daugelis iš jūsų yra matę arba bent girdėjęs apie tokį 2011 metų filmą „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (angl. „We Need to Talk About Kevin“), kuriame buvo išryškintas keistas ir neraminantis paauglio elgesys. Tai čia yra kažkas panašaus, tik veiksmas vyksta tolimoje Japonijoje.
Man labai patiko, kaip buvo dėstoma ši istorija ir per kokią prizmę buvo pateiktas pats siužetas, nes toks žvilgsnis į rodomą ekrane problemą leido susitapatinti su veikėjais ir dar labiau suvokti, kaip keistą vaiko elgesį skirtingai mato artimas ir svetimas žmonės. Filmas užduoda daug svarbių klausimų apie auklėjimą ir galimas jo spragas bei aplinką, kurioje gali augti jauno žmogaus sąmoningumas.
Pati filmo tema yra aktuali visame pasaulyje, todėl raginčiau jį pasižiūrėti tiems, kurie namuose turi vaikų, nes peno apmąstymams tikrai bus.
„Kalėjimo prižiūrėtoja“ (angl. „Sons“), rež. Gustav Moller
Filmų ir serialų kalėjimo tema yra tiek daug, kad vien juos visus peržiūrėti užtruktų kokius metus. Tačiau tai nestabdo įvairių šalių kūrėjų kepti vieną pasakojimą po kito, kurių siužetas rutuliojasi įkalinimo įstaigose. Svarbu, kad tema būtų išreikšta įdomiai ir tuo pačiu tikroviškai.
Mano nuomone, „Kalėjimo prižiūrėtoja“ yra gerai sukaltas draminis trileris, kuris didesnę jo trukmės dalį laiko įtampoje ir nežinioje, ir parodo kalėjimo gyvenimą iš ganėtinai autentiškos pozicijos. O tai negali nedžiuginti žanro ir temos entuziastų.
Be to, filme yra aptariamos ir kitos svarbios temos bei iki pat finalo gvildenama dilema apie vieną konkretų pasirinkimą, kuris tampa viso šio pasakojimo esminiu varikliu. Pridėkime gerą vaidybą, atvirai atrodančius kadrus ir matysime nenuobodų ir įtraukianti kino projektą.
„Goldmano byla“ (angl. „The Goldman Case“), rež. Cedric Kahn
Mėgstu tikrais įvykiais paremtas teismo dramas, kurios leidžia pažvelgti iš šono į vieną ar kitą bylą, apie kurią labiausiai žino tos šalies, kurioje vyksta filmo veiksmas, gyventojai. Čia vienas iš tų atvejų, todėl su pasimėgavimu stebėjau, kaip gi baigsis istorija. Filme pateiktas įvykis nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, vien dėl pakankamai stipriai išreikštos politinės temos.
Taip pat filme galima pastebėti gana radikalius, bet kartu puikiai kritikuojančius rodomo laikotarpio teisinę sistemą siužetinius sprendimus, be kurių šis filmas tikriausiai nebūtų toks aktualus.
Na, o vyšnaite ant torto tampa aktoriaus Arthuro Harario pasirodymas, kuriuo žiūrovai tiki nuo pat pirmų filmo akimirkų. Kiti aktoriai taip pat vaidino puikiai, bet visgi pagrindinio vaidmens atlikėjas pranoko kiekvieną iš jų.
„Įpėdinis“ (angl. „The Successor“), rež. Xaviet Legrand
Filmai apie aukštąją madą beveik visuomet žavi estetika ir stilingumu, bet šiuo atveju yra šiek tiek kitaip, nes pačios mados filme nėra tiek daug. Juosta labiausiai sukoncentruota į vieno žmogaus vidinius išgyvenimus ir jo požiūrį į gyvenimą iki vieno svarbaus įvykio ir po jo, o ne podiumus ir madų namų užkulisius.
Kelios išties svarbios bei aktualios daugumai iš mūsų temos, vidiniai klausimai apie gyvenimo kainą, materialus ir dvasinis žmogaus pasaulis – tai dalis to, ką pamato žiūrovas. Nors tai nėra genialus ar labai giliai kapstantis projektas, bet jis sugeba įtraukti patraukliai pristatyta istorija, kuri nepabosta. Aš filmą sužiūrėjau vienu ypu, to linkiu ir jums.
