– Šiandien dažnai pavartojame terminą – kultūros ar meno laukas. Kaip jaučiatės jame, koks vaizdinys geriausiai apibūdintų Jūsų būseną – tyrlaukis, stepė, dykra ar žydinti į tolius nusidriekusi pieva?

– „Kaip žydinti į tolius nusidriekusi pieva“.

– Prie Jūsų biografijos prirašyta: grafikas, tapytojas, konceptualių darbų kūrėjas. Konceptualumo mene pavyzdžių turbūt kiekvienas surastume skirtingų. Žodyne šis žodis paaiškintas gan abstrakčiai: „tai pradinis apytikslis nagrinėjamo objekto pavaizdavimas, kur apsiribojama tik kokybinėmis kategorijomis, pvz., pažymima, kad parametro A reikšmės didėja, mažėjant parametro B reikšmėms.“ Kadangi kuriate konceptualius darbus – galbūt turite savo viziją, kas tai yra? Kokia Jūsų kokybinė kategorija?

– Pirmiausiai esu menininkas. Kažkada baigiau grafiką, bet jau daug metų kaip tuo neužsiimu ir grafiku savęs tikrai nelaikau. Nemėgstu etikečių ir bandymo viską tiksliai sudėti į tam tikrus stalčiukus.

Tai tiesiog abstraktūs pavadinimai, padedantys menotyrininkams geriau susigaudyti įvairialypėje meno scenoje ir ją pristatyti plačiajai visuomenei.

Paprasčiausiai esu vizualistas, nes jeigu gebėčiau pasakoti žodžiais ar garsais, tai taip ir daryčiau. Kaip sako menininkas Ričardas Povilas Vaitiekūnas – „dar niekas termometro menui neišrado“.
Kęstutis Grigaliūnas

Kęstutis Grigaliūnas
„Asmeninė menininko akistata su savo kuriamu meno kūriniu yra esminė. Žiūrovo jokia nuomonė nėra svarbi, tai tik interpretacijos“

Kai kažko nesupranti, tai gali nervinti

– Dabartiniu metu menininkams nemažai kliūna už jų sukurtus kūrinius, ypač šiuolaikinio meno atstovams – esą atmestinai pateiktas „bet kas“ tampa menu. Savo ruožtu kūrėjai aiškina, kad daugelis mūsų esame neįgalūs spręsti apie profesionalų darbus, o „patinka ar nepatinka“, „gražu ar negražu“ nepakankamas kriterijus vertinimui. Nenuneigsi, kartais šis kategoriškumas kardinaliai pasikeičia, kai įsigilini į kūrėjo mintį, paaiškinimą. Bet tuomet pranyksta interpretacijos galimybė – kaip žiūrovui žvelgti į jam nesuprantamą meno kūrinį? Galbūt turite patarimą?

– Ne menininkų tai problema, o asmenų, kurie neturi jokios vizualinės jautros, o kai kažko nesupranti, tai gali nervinti. O jeigu ilgiau apie tai galvoji, tai ir neviltis, įtūžis ar net agresija gali kilti.

O jeigu šalia dar keli į tave panašūs tipai atsiranda, tai ir didelė drąsa kyla – kartuves statyti ar gyvą skandinti, jeigu išplauks – tai ragana, o jei nuskęs, tai jų pačių reikalas. Viskam reikia pastangų.

O jeigu nesinori jų įdėti ir menas nepatrauklus atrodo, tai nebūtina į jį gilintis. Bet pritempinėti kito asmens saviraišką prie savo pasaulio supratimo, gana keistas užsiėmimas.

Atsimenu tokį atvejį, kai 1986 m. su draugais surengėme parodą Kauno menininkų namuose ir į ją atėjo Dailininkų sąjungos Komunistų partijos kuopelės pirmininkas, suskaičiavo mūsų paveikslėliuose kryžius ir išsikvietė pasiaiškinti.
Kęstučio Grigaliūno dirbtuvėse

– Viename savo interviu esate pasakęs, kad žiūrovas jums visai nesvarbus, nes menas – tai bendravimas su savimi, kova. Bet ar iš tiesų nekirba noras sužinoti, kokį poveikį padarėte, kokią žinią priėmė meno gavėjas?

– Šiuo atveju turiu omenyje, kad asmeninė menininko akistata su savo kuriamu meno kūriniu yra esminė. Žiūrovo jokia nuomonė nėra svarbi, tai tik interpretacijos.

Interpretacijų būna labai įvairių. Man labiausiai patinka tos, kurios skatina tolimesnę mano kūrybą.

Kiekvienam sava manija ir misija

– Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė viename tekstų yra parašiusi: „Grigaliūno kūryboje menas panašus į maniją arba misiją.“ Norėtųsi išgirsti iš pirmų lūpų – manija tai, ar visgi misija?

– Tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Keliuosi, valausi dantis, pusryčiauju, einu į archyvą ar į savo studiją, grįžtu namo, vakarieniauju, einu miegoti, sapnuoju ir t. t. Galėčiau važiuoti kaip kiti žuvauti ar medžioti. Vakare kokio grobio namo parneščiau. Taigi, kiekvienam sava manija ir misija.
Kęstučio Grigaliūno archyvo nuotr.

– Rūpinatės skaudžios atminties įvaizdinimu. Apie tai kalba instaliacijos, darbų ciklai, personalinės parodos. Jūsų sumanymu institucinis portretas pavirto meno kūriniu, kalbančiu apie sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą. Vilniaus fotogalerijoje neseniai buvo rodoma paroda „Lietuvos žydai, grįžęs iš nacių konclagerių“ – archyvinio meno tąsa, kaip pažymėjo Natalija Arlauskaitė, tai yra tarsi „atminties skolos grąžinimas“. Žaizdos didelės. Z. Baumanas yra sakęs, kad istorija ir atmintis yra nesuderinami dalykai, todėl „reikia nepsichologizuoti istorijos, ir neistorizuoti psichologinių reiškinių, leisti visuomenei pasirinkti jai pačiai tinkamiausią strategiją.“ Kokia, Jūsų manymu, ji galėtų būti, koks mūsų visų ir Jūsų paties asmeninis santykis su šia skaudžia praeities patirtimi?

– Nesu istorikas, bet man tai įdomu. Man įdomu bylose ieškoti veidų fotografijų, o tiksliau – tų žmonių akių. Iš dalies ši mano archyvinė veikla yra akių arba žvilgsnių kolekcionavimas.

Dabartinė minimalistinė paroda ir knyga – daugiau kaip jaukas pasidomėti ta mūsų istorija ar istorine atmintimi, šiuo atveju, konkrečiai Lietuvos žydų.

Kęstučio Grigaliūno archyvo nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas
„Nesu istorikas, bet man tai įdomu. Man įdomu bylose ieškoti veidų fotografijų, o tiksliau – tų žmonių akių. Iš dalies ši mano archyvinė veikla yra akių arba žvilgsnių kolekcionavimas“
Knygoje ir parodoje be nuotraukų yra tik labai trumpos biografijos, bet tose filtracinėse bylose yra daugybė įvairiausių pasakojimų: kaip jie gyveno iki sovietų okupacijos ir jos metu, kaip pateko į getus, kaip su jais elgėsi, kaip getuose ar konclageriuose maitinosi, ką dirbo, kas buvo prižiūrėtojai ir jų viršininkai...

Ši paroda – tik lašas jūroje didžiulio projekto „Naciai išvežė, sovietai gražino“, kuris apima virš 35000 filtracinių bylų. Per dešimt metų, peržiūrėjęs visas tas bylas, surinkau apie 12000 sovietų filtruotų asmenų veidų fotografijų.

Kai kurie sulaukdavo ir įdėmesnio KGB žvilgsnio

– Dar kartą pacituosiu N. Arlauskaitę, kuri teigia, kad savo darbą, kaip menininkas atlikote, iš archyvo ištraukėte dalį istorijos. Fotografijose – iš Koncentracijos stovyklų grįžusių žydų bylos. Kokią istoriją pasakoja šios bylos, ką rodo konkretus žmogaus veidas – besišypsantis...

– Iš konclagerių išlaisvinti asmenys jokių dokumentų neturėjo, todėl juos apklausdavo, kad nustatytų tapatybę, gimimo ir gyvenimo vietą, artimuosius. Labai svarbu, kokiai specialybei asmuo priklausė. Jeigu turėjo galimybę bendrauti su daugeliu žmonių, kaip pardavėjai, barmenai, padavėjai ar muzikantai buvo verbuojami būti KGB bendradarbiais.
Kęstučio Grigaliūno archyvo nuotr.

Surinkimo punktuose turėjo dirti įvairiausius darbus ir tik gavę leidimą galėjo grįžti į Lietuvą. O Lietuvoje vėl būdavo apklausiami, nes reikėjo gauti leidimą gyventi konkrečioje vietoje. Praktiškai visi buvo stebimi iki 1951–1953 metų. Kai kurie sulaukdavo ir įdėmesnio KGB žvilgsnio – yra KGB bendradarbių pranešimų su kuo bendrauja, apie ką kalba, kokios nuotaikos ir požiūris į sovietinę santvarką, yra ir operatyviniai planai – ką KGB bendradarbis turi sužinoti, kaip išprovokuoti pokalbiui.

Kartais sunku suvokti, kaip kai kurie iš jų grįžo į Lietuvą vien tikėdamiesi rasti ką nors gyvą iš artimųjų ir pradėti naują laimingą gyvenimą, o nerado nieko, kaip kai kuriems buvo dirbtinai sudarytos baudžiamosios bylos, nuteisti ir išsiųsti į sovietinį Gulagą.

– Kaip reaguojate išgirdęs šiandienos pandeminės situacijos palyginimą su fašiszmu, kokios mintys ateina į galvą?

– 1996 m. menininkas Jonas Maldžiūnas Kauno rotušės aikštėje surengė akciją prieš nevaldomą chuliganizmą pastatydamas kartuves. Šį įvykį išprovokavo menininko Antano Obcarsko sumušimas ir akies sužalojimas. Bet jūsų minimi įvykiai man kelia klausimą, o kodėl fašizmas ir holokaustas, o ne raudonasis teroras su gyvų žmonių mėsinėjimais ar Holodomoras Ukrainoje, nusinešęs milijonus gyvybių?

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt