Žiūrovo reakcijas provokuojantis skulptorius: smagu dovanoti džiaugsmą

„Dailininko misija – stebėti pasaulį, gyvenimą, perleisti jį per save, o savo įspūdį perteikti meno kūrinyje. Jeigu meno kūrinys paveikia žiūrovą, jis „pagauna“ gabalėlį tos minties, vadinasi, – pavyko. Darbuose dažnai pažvelgiu į savo prisiminimus, praeitį. Kūryboje naudoju senus daiktus, galbūt kažkam keliančius nostalgiją, ironiją ar šypseną – tai provokuoja reakcijai. Į skulptūrinėje formoje perteikiamus objektus įkėlus truputėlį žaidimo – jie pritraukia plačią auditoriją“, – sakė skulptorius G. Mazūras, kurio instaliacija „Džiaugsmo arka“, pasirodžiusi sostinės Rotušės aikštėje „Kultūros nakties“ proga, sulaukė nemenko aplinkinių susidomėjimo.

Vaikas, anot skulptoriaus, tokią žaismingą kūrinio esatį priima kaip žaidimą, suaugęs – su šypsena, o pagyvenęs – įžvelgia kažką svarbesnio, – laiko tėkmę.

„Ilgainiui, viskas apsineša nuosėdomis, purvais, suodžiais, bet tu vėl visa tai atnaujini, padarai aktualų. Sakykime, ir tos dūdos – laiko paveiktos, nešvarios, apsinešusios nuosėdomis, laiko dulkėmis, bet objekte įtaisyta lempa, kuri naktį įsižiebia, apšviečia jas gražia oranžine šviesa. Staiga pamatai, kad jos turi savyje išlaikytą blizgesį, jos vėl švyti, turi tą emociją, kurią kažkas jautė, žiūrėdamas dūdų orkestro koncertą, gražią saulėtą dieną... tokia, va, pasaka!“, – su užsidegimu kalbėjo menininkas.

Smagu dovanoti džiaugsmą

Jei meno kūrinys nekelia susidomėjimo, Antalgėje (Utenos r.) skulptūrų parką sukūręs skulptorius G. Mazūras kelia klausimą, – kam jį tuomet daryti?

„Jei darai – darai gerai, pasiimi maksimumą. Tokio mastelio, tokios apimties skulptūrų [kaip „Džiaugsmo arka“] per metus sukuriu po vieną, stengiuosi, kad darbas pavyktų, o ne tik, kad tiesiog būtų sukurtas, stovėtų mano parke Antalgės kaime. Planuoju, kad kūrinys keliautų po parodas, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių, kad kiltų emocijos, – sakė G. Mazūras ir pridūrė, kad tuo metu, kai jo sukurtas darbas stovėjo Rotušės aikštėje, jis sulaukęs daug žinučių. – Malonu, kai darbas tokias šiltas emocijas pritraukia! Domėjosi visi, o muzikantai, praeidami pro šalį iš pradžių žiūrėjo truputį skersai, esą, kas čia drįso šitaip tuos instrumentus sukabinti, bet priėję arčiau ir perskaitę aprašymą pamatė, kad visa tai yra atlikta su pagarba, su džiaugsmu, tada ir patys pradėdavo šypsotis. Smagu, kai gali dovanoti džiaugsmą.“

Tačiau, tęsė G. Mazūras, lygiai tiek pat, kiek darbas teikia džiaugsmo, lygiai tiek pat yra įdėta darbo, vargo, bemiegių naktų. „Tai nėra lengva, nėra pokštas, kad spragtelėjai pirštais, ir visa tai pavyko. Brėžinys nubraižytas – kiekviena detalė, kiekviena skylutė, tarpelis – viskas apmąstyta“, – sakė menininkas.

Užkrėtė meile moliui, keramikai

Pasakodamas apie savo kaip kūrėjo karjeros pradžią, G. Mazūras sakė, kad į menus iš pradžių orientavo tėvai, – abu menininkai: „Mama muzikantė, o tėtis – dailininkas, grafikas. Vaikystėje buvau tampomas – tai į muziką, tai į dailę, galų gale – dailė nugalėjo. Lankiau Dailės mokyklą, ten buvo puikūs mokytojai, vienas iš jų – Ramūnas Grikevičius, tapytojas, jis dėstė mums keramiką. Tiesiog užkrėtė meile moliui, keramikai, be to, Panevėžys buvo tas miestas, kuriame vyko keramikos simpoziumai. Tai be galo motyvavo, kelias pasidarė aiškus: pabaigsiu Dailės mokyklą, tada – akademija. Aišku, iškart nepavyko įstoti, šiek tiek vėliau, įstojau ne į keramiką, o į skulptūrą, baigęs akademiją mokiausi Danijoje, Zalcburgo Dailės akademijoje.“

Dabar G. Mazūras gyvena Utenos rajone, kur įkūrė keramikos studiją, ir, jau minėtą skulptūrų parką. „Dirbu Dailės mokykloje mokytoju, taip pat ir savo namuose rengiu edukacijas – mokau tiek vaikus, tiek suaugusius. Lipdau pats, dalyvauju parodose, nepraleidžiu bienalių, svarbesnių keramikos parodų. O skulptūra, metalo darbai – kartais aplanko mintys, kurioms perteikti reikia kitokių medžiagų, įtaigesnių... Mastelis, patvarumas – metalo didesnis, tai dėl to – kartais panaudoju metalą kaip medžiagą, kad išreikščiau savo mintis“, – aiškino skulptorius.

Kai gimsta idėja, G. Mazūras sakėsi bandantis ją išnagrinėti iki smulkmenų. „Darau eskizus, piešiu, lipdau modelius. Vėliau ta idėja keliauja į mano žmonos – architektės rankas, ji padaro brėžinius, pagalvoja, koks galėtų būti mastelis, kaip tas darbas atrodys aplinkoje. Idealu, kai skulptorius dirba su architekte... būtent su architekte! Jeigu skulptorius vyras, jis turi dirbti su architekte moterimi. Tada idealu“, – šypsodamasis kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad atlikti brėžiniai keliauja į metalo dirbtuves pas meistrą Ramūną Klimanską, ten metalas ruošiamas, virinamas, tvarkomas.

Giedrius Mazūras

„Blue yellow“ – tai instaliacija sukurta kaleidoskopo principu. Senuose

surūdijusiuose bidonuose sumontuoti veidrodžiai, kuriuose tarsi taikinyje

atsispindi besikeičiančios Ukrainos vėliavos spalvos. Senų surūdijusių bidonų yra

daug, nemėgsta jie dinamiškų ir spalvingų, siekiančių laisvės, jie šliaužia ir bando

užkrėsti korozija. Būkim teisingi. Dumblas nusėda.

Kultūros naktis 2022

Išmokytas rasti išeitį

Paklaustas, ar kūrybai reikia rimties, užsidarymo, susikaupimo, G. Mazūras sakė, kad taip, – vidiniai pokalbiai su savimi, diskusijos, yra neišvengiamos.

„Nors ir skamba keistai, bet, ko gero, kiekvienas žmogus su savimi pasišneka. Kaip būna gera, kai „pagauni“ mintį, tada apima adrenalinas, negali užmigti! Supratai, kad laimėjai, tos bemiegės naktys, perdarymai – visa tai – tik smulkmenos. Būna, darai darbą, bet matai, kad negali sumanymo įgyvendinti, nes to neleidžia padaryti medžiaga. Tada susinervini, galvoji, gal kam nors paskambinti, paklausti to, kas turi patirties. Bet paskui suvoki – juk esu dailininkas, kūrėjas – išmokytas rasti išeitį. Problemą turi išspręsti kūrybiškai, taip, kaip niekas kitas neišspręstų. Tokios savybės ir gyvenime kartais praverčia“, – samprotavo jis.

Mūzos, tikino G. Mazūras, aplanko, tuo jis nesiskundžiantis, tačiau žinantis iš patirties, kad kitiems tenka kankintis dėl idėjų.

„Jiems sunku, todėl užsisuka tame pačiame rate, ir... nieko negimsta. Manau, kad nereikia savęs spausti, turi ramiai viskas ateiti, vos ne savaime. Turiu ritmą, galbūt todėl, kad esu mokytojas? Man patinka planuoti“, – apie kūrybinius impulsus kalbėjo menininkas.

Tačiau skulptorius atviravo, kad parodų atidarymo šurmulys, perdėtas dėmesys – jam kelia stresą, tad, neneigė, kad noras to išvengti atvedė prie idėjos įkurti savo skulptūrų parką.

„Bet ilgainiui, skulptūros iš parko pradėjo keliauti į miestus, į parodas. Jos po parodų vėl grįžta į parką. Daug kas galvoja, kad autorius viską papasakos, aprodys, bet taip nėra. Parke tik pjaunu žolę ir kuriu skulptūras, o pristatymu – rūpinasi mano vaikai. Atvažiuoja lankytojai, ateina trylikametis Mykolas arba aštuonmetis Povilas, ir sako: „Laba diena, aš būsiu jūsų gidas, einam paskui mane.“ Jie puikiai žino visas istorijas, pasakoja, nėra jokios įtampos, kurią būtų galima justi, jeigu juos vedžiotų koks nors vyresnis gidas ar dailininkas, kuris kalbėtų aukštomis frazėmis apie savo meną ir kūrybines kančias“, – nusijuokė G. Mazūras.

Svajonės visada pildosi

Skulptorius pastebėjo, kad vyresnysis sūnus Mykolas taip pat meniškos sielos – lipdo iš plastilino įvairiausius miniatiūrinius objektus: „Dažniausiai, tai yra susiję su vėliavomis ir valstybėmis. Jis sugeba į dėžutę nuo saldainių sukišti visos Europos valstybes, kurios buvo, sakykime, viduramžiais, Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo metu – daro tokius ciklus. Įdomu pasižiūrėti. Bet savo kelią atžalos patys rinksis, kiti laikai, vaikai dabar protingesni, negu mes buvome jų amžiaus. Mums tereikia netrukdyti. Viskas įvyksta.“

Paprašytas pasidalinti savo svajonėmis, G. Mazūras sakė turintis vieną nebaigtą idėją, bet ji laukia savo eilės.

„Svajonės visada pildosi, aš tai žinau. O ateičiai – sukūrus stiprų darbą, norėtųsi, kad kitais metais pavyktų padaryti dar stipresnį. Kiekvienais metais vis sudėtingiau darosi! Būtų gerai tai išlaikyti – tobulėti kiekvienais metais, surasti naujų minčių, aktualių. Kad viskas vyktų sklandžiai, kad šeima būtų sveika“, – sau svarbius dalykus išgrynino kūrėjas.