Ji skirta Smolensko atgavimo ir Zigmanto III Vazos iškilmingo sutikimo Vilniuje 400-osioms metinėms paminėti. Įvadinius tekstus parašė Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė ir dr. Eugenijus Saviščevas, o Zigmanto Vazos triumfo pašlovinimą unitų giesmėmis aptarė Valdovų rūmų darbuotoja Aleksandra Pister. Straipsniai paskelbti lietuvių ir anglų kalbomis. Iliustracijas iš Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Baltarusijos, Lietuvos muziejų ir bibliotekų parinko muziejininkas Marijus Uzorka.
Į knygą įdėtos unikalaus rankraščio Dies Triumphi in faustissimum reditum Sigismundi Tertii Poloniae et Sueciae Regis de Smolensco ab ipsius Majestate expugnato, Vilnae XXIV Iulii celebrata A. D. MDCXI faksimilės su Eugenijos Ulčinaitės vertimu į lietuvių kalbą ir komentarais.
Knygos pabaigoje – giesmė, sugiedota Zigmantui Vazai, kai po pergalės Smolenske jis įžengė į Vilnių 1611 m. liepos 24-ąją.
Eugenijus Saviščevas straipsnyje „Triumfas ir pelenai: Smolensko atkariavimo 1611 m. aplinkybės“ smulkiai aprašo politinę padėtį ir peripetijas, siekiant pergalės.
Po Kijevo Rusios subyrėjimo XIV a. pradžioje Smolenskas bandė lipdyti savo Didžiąją Kunigaikštystę, o amžiaus pabaigoje Smolensko žemei stiprią įtaką pradėjo daryti Lietuvos didieji kunigaikščiai. Ldk Algirdas per Smolenską tris kartus žygiavo į Maskvą ir, matyt, primetė savo valią kunigaikščiui Sviatoslavui Ivanovičiui, kurio sūnūs Smolensko sostą gavo jau iš Lietuvos valdovo, o dukra Ona ištekėjo už būsimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto. Nuo 1404 m. Smolenskas priklausė LDK. Lietuvos valdovai nekeitė vietinių papročių, nesistengė išstumti religijos.
XV a. pabaigoje atsinaujino Lietuvos karas su Maskva, o 1514 m. Smolenskas pasidavė Maskvai. Dalis diduomenės pasitraukė į LDK, nuo tada Lietuvos politiniame gyvenime įsitvirtino keletas įtakingų giminių – Masalskiai, Puzinai, Oginskiai, Sapiegos…
Tolesnė kova dėl Smolensko vyko sudėtingomis aplinkybėmis. Straipsnyje smulkiai aprašyta karų ir politinių intrigų atmosfera (Livonijos karas, Riurikaičių dinastijos valdymo pabaiga, Dmitrijų Apsišaukėlių – „Lžedmitrijų“ veikla ir t. t.).
XVI–XVII a. LDK visaip stengėsi atgauti rytuose prarastas žemes. Daug nuveikė Abiejų Tautų Respublikos diplomatija – 1605 m. vasarą į Maskvą buvo pasiųstas LDK kanclerio Leono Sapiegos patikėtinis Veližo seniūnas Aleksandras Gosevskis, turėjęs ištirti padėtį Maskvoje, Švedijos poziciją, kitus politinius ir ekonominius klausimus. Sapiega buvo informuotas, kad Maskvos bojarinai ketina nuversti Apsišaukėlį ir pasodinti į sostą karalaitį Vladislovą Vazą.
Maskvos padėtis tuo metu buvo sunkesnė (smutnoje vremia) negu Abiejų Tautų Respublikos. Tarp abiejų pusių vyko derybos, o kartu buvo rengiamasi karui. Zigmantas Vaza pradėti karą delsė dėl įvairių priežasčių – norėjo pripratinti visuomenę prie minties, kad karas su Maskva neišvengiamas, be abejo, daug lėmė ir padėtis Livonijoje. XVII a. pradžioje Smolenskas, aptvertas galinga miesto siena, buvo vienas stipriausių Maskvos valstybės bastionų ir neketino pasiduoti.
Smolensko apsuptis užsitęsė ilgai – nuo 1609 m. spalio 1 d. iki 1611 m. birželio 13 d., kai prasidėjo miesto šturmas. Birželio 26 d. Zigmantas Vaza su kariais įžengė į Smolensko pilį ir pradėjo švęsti pergalę.
Leono Sapiegos diplomatija buvo labai svarbi, tačiau po pergalės kancleris jautė nuoskaudą: „Niekas dabar neprisimena, kad jis valdovui pataręs šį žygį pradėt.“ Kovos dėl Smolensko, jo atgavimas buvo didelė Abiejų Tautų Respublikos pergalė ir paskutinis LDK teritorijos praplėtimas (nors teko žemes dalytis su Lenkija, kuri gavo Starodubą). Vis dėlto kanclerio Sapiegos pastangomis Smolenskas (tais laikais didesnė teritorija negu dabartinė Lietuvos Respublika) buvo prijungtas prie LDK.
Liepos pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza, pasiėmęs dalį kariuomenės, išvyko iš Smolensko švęsti pergalės į Vilnių, kur jo laukė šeima ir artimieji. 1610 m. gaisro nusiaubtame mieste triumfo arkos buvo statomos gaisravietėje: „Kiekvienas turi teisę pasirinkti, į ką žvelgt: virš galvos ar po kojomis“, – baigia straipsnį dr. Eugenijus Saviščevas.
Eugenija Ulčinaitė straipsnyje „Zigmanto Vazos triumfas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų sveikinimų kontekste“ rašo, kad Smolensko, 97-erius metus priklausiusio Maskvai, susigrąžinimas buvo labai reikšminga pergalė, nes tai ypač svarbus politinis ir karinis centras rytuose. Profesorė išvertė į lietuvių kalbą šio svarbaus įvykio literatūrinį aprašymą, išlikusį tik rankraštyje (originalas saugomas Drezdeno universiteto bibliotekoje).
Parašytas lotynų kalba, dedikuotas Zigmantui Vazai. Kaligrafiška rašysena, svarbiausių asmenų vardai ir titulai išdidinti ir paauksuoti, tituliniame lape nupiešti keturi žali susipynę laurų vainikai, pernerti dviem palmių šakelėmis. Buvo parengtas vienintelis šio rankraščio egzempliorius ir įteiktas Zigmantui Vazai asmeniškai.
Tekstas „Triumfo diena“ yra iš dviejų dalų: pirmojoje aprašyta Zigmanto Vazos sutikimo Vilniuje ceremonija: valdovas su jį lydinčiu karių būriu liepos 24 d. išvakarėse apsistojo netoli Vilniaus (spėjama, Lavoriškėse). Ryte iš Vilniaus pasitikti kunigaikščio išvyko artimieji, senato nariai, dvasininkai, didikai, miestiečių minia ir ginkluota karių palyda. Vasara buvo karšta ir lietinga, todėl pasislėpti nuo saulės ir lietaus pastatytos keturios palapinės. Sveikinimai vyko pagal rangą.
Paprastai valdovai į Vilnių įžengdavo pro Rūdininkų vartus, šįkart Zigmantas Vaza įžengė pro Medininkų (Aušros) vartus. Vykdamas į savo rezidenciją Žemutinėje pilyje, valdovas perėjo per visą senamiestį, pro įvairių konfesijų bažnyčias: unitų Šv. Trejybės, stačiatikių Šv. Dvasios cerkvę, jėzuitų Šv. Jono bažnyčią, prie kiekvienos stabtelėdamas – čia jį sveikino įvairių konfesijų tikintieji ir akademinė bendruomenė. Iškilmingas sutikimas vyko Šv. Pranciškaus ir Bernardo (bernardinų) bažnyčioje, nes Šv. Stanislovo ir Vladislovo katedrą buvo nuniokojęs prieš metus siautėjęs didžiulis gaisras. Po iškilmių valdovas nuvyko į Žemutinę pilį. Miestas irgi šventė – triukšmingai drioksėjo pabūklų salvės, skambėjo trimitai, dundėjo būgnai.
Antroje „Triumfo dienos“ dalyje aprašytas literatūrinis ir meninis šventės apipavidalinimas. Kaip ir per ankstesnius valdovų sutikimus, vienas iš svarbiausių atributų buvo triumfo arkos su skulptūromis, piešiniais, emblemomis, sentencijomis, epigramomis ir kt. Ulčinaitė pabrėžia: „Pasakytas ir parašytas žodis bei vizualinės jo interpretacijos buvo pagrindiniai tokių renginių elementai.“ Vilniuje buvo pastatytos trys triumfo arkos: prie Žemutinės pilies – Didžiųjų kunigaikščių rūmų (bene didžiausia), prie Vilniaus jėzuitų akademijos, o trečią – prie Rotušės pastatė miestiečiai ir pirkliai.
Knygoje pateiktas valdovo sekretoriaus Rudžijerio Solomonijo triumfo arkų aprašymas ir paaiškinimai, skirti valdovei, mat kai kurios arkos ir piramidės (tikėtina, prie Valdovų rūmų) buvo pastatytos jos pavedimu. Siekta pavaizduoti Jo karališkosios didenybės dorybes, leidusias pasiekti pergalę: įžvalgumą, narsą, išmintį, sumanumą, gebėjimą laukti tinkamo momento, pasikliovimą Dievo valia. Visa tai simbolizavo Antikos dievai ir herojai (Heraklis, Minerva, Junona) su atitinkamais piešiniais, įrašais ir sentencijomis. Tikėtasi, kad tai ir „palikuonims parodys ne tik kaip nugalėti, bet ir kaip išsaugoti tai, kas įgyta“, – rašo Ulčinaitė.
Triumfo arką, pastatytą prie Vilniaus Jėzaus draugijos akademijos, puošė keturių Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių: Stepono Batoro, Kazimiero Jogailaičio, Jogailos, Žygimanto Senojo atvaizdai su eilėmis, šlovinančiomis Zigmanto Vazos pergalę ir narsą.
Šalia pavaizduotos valdovų žmonos, šv. Stanislovas, šv. Kazimieras ir kt. Daug antikinės mitologijos vardų, emblemų, epigramų, aliuzijų, citatų iš Šventojo Rašto, apstu siužetų, susijusių su Smolensko pergale, su Švedijos, Lietuvos, Lenkijos ir Maskovijos tarpusavio santykiais.
Priešais Rotušę pastatytoje arkoje ant aukštų medžių buvo sukabinti Smolensko pergalės trofėjai: strėlės, maskvėnų kepurės, būgnai. Pavaizduotas parblokštas Polifemas ir triumfuojantis Uksas – tai LDK pergalės ir Maskvos pralaimėjimo atspindys.
Tekste ne kartą minima katalikų ir stačiatikių Brastos bažnytinė unija (1596), prie kurios daug prisidėjo Zigmantas Vaza. Tą reikšmingą įvykį iliustravo Senojo ir Naujojo Testamento tekstai, emblemos.
LDK sostinėje visi iškilmių scenarijai buvo panašūs, su daugybe pasikartojančių elementų. Triumfo dienos 1611 m. naujovė ta, kad pirmąkart dalyvavo unitai – tuo siekta propaguoti teologo, pamokslininko Petro Skargos vieningos Bažnyčios idėją. Matyt, todėl valdovas ir įžengė į Vilnių pro Medininkų (Aušros) vartus.
Zigmanto Vazos triumfo aprašymą užbaigiančią giesmę unitai giedojo, valdovui einant pro Šv. Trejybės bažnyčią. Pateiktos giesmės natos, žodžiai slavų kalba, jų lotyniškas šaltinis – 20 ir 133 psalmių tekstas įrašytas paraštėse, pateiktos ir lotyniškos eilės, kurias deklamavo unitų jaunuoliai. Trijuose eilėraščiuose šlovinama pergalė, valdovui linkima ilgų gyvenimo metų, prisiekiama ištikimybė jam.
Smolensko susigrąžinimas buvo proza ir eilėmis aprašytas tiek iškart po įvykio, tiek vėliau. Iš rašysenos galima spręsti, kad tekstą užrašė trys asmenys.
Alekandra Pister straipsnyje „Zigmanto Vazos triumfo pašlovinimas unitų giesmėmis: muzikinė struktūra ir notacijos ypatybės“ rašo, kad valdovui įžygiavus į Vilnių, unitai sveikino jį giedodami: „Viešpatie, karalius džiaugsis tavo galybe“ ir „Štai dabar šlovink Viešpatį“.
Kai jis ėjo pro Šv. Trejybės bažnyčią, buvo giedamos bent dvi giesmės, jų natos užrašytos rankraščio pabaigoje. LDK muzikos paveldas nėra gausus, todėl šios unitų giesmės yra labai vertingos, jos rodo, koks buvo XVII a. pradžios bažnytinės muzikos repertuaras.
Giesmės parašytos dviem kalbomis: slaviškas tekstas yra penklinių apačioje, o lotyniškas atitikmuo – paraštėse. Straipsnio autorė mano, kad giesmės buvo atliekamos greičiausiai tik slavų kalba, nes lotyniškam tekstui vietomis stinga melodijos. Išnagrinėjusi žanrą, daugiabalsiškumą, pauzes, kitas muzikines subtilybes, muzikologė padarė išvadą, kad rankraštyje užrašytas unitų giesmes iš XVII a. muzikinio rašto perkėlus į šiuolaikinę notaciją, jos tampa prieinamos šiandienos atlikėjams ir tyrėjams, besidomintiems Vilniaus senosios muzikos paveldu, leidžia prisiliesti prie muzikos, skambėjusios prieš 400 metų.
„Šviesiausiojo ir nenugalimiausiojo Pono Zigmanto III […] laimingiausio grįžimo nuo Smolensko“, pašlovinimo ceremonijoje smulkiai aprašyta, kad „Jo Didenybė nugalėtojas Vilniuje sutiktas „visais šlovinimo ir džiaugsmo instrumentais.“ Miesto gatvės išpuoštos žalumynais, namai apdengti margaspalviais užtiesalais, kilimais, auksu siuvinėtais audeklais. Šviesiausioji karalienė (Konstancija Habsburgaitė), sužinojusi, kad sutikimui jau pasiruošta, dalyvavo šventose Mišiose, dėkodama už „geriausiojo galingiausiojo Dievo pagalbą“.
LDK senatoriai ir didikai, gausiai susirinkę prie pilies, pasveikino karalienę ir apie 10 valandą ryte išvyko pasitikti „Šviesiausiojo nugalėtojo“. Karalienė su karaliaus seserimi Ona Vazaite važiavo išpuošta prabangia, šešių baltų žirgų traukiama karieta. Priekyje – karalaitis Vladislovas Vaza su Garbingiausiuoju Apaštališkuoju nuncijum, su Vilniaus vyskupu, su Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatoriais ir didikais.
Karietą supo 100 karių ir sargybinių, ginkluotų šautuvais, paskui ją dviračiais vežimais važiavo karalienės tarnai. Už miesto ribų laukiantieji ėmė šaudyti, salvių ugnys nušvietė visą dangų. Karalių, „pernakvojusį už trijų mylių“, pasitiko miestiečiai, nešdami 40 vėliavų, procesija nusidriekė beveik per dvi mylias. Svarbūs piliečiai, apie 400 raitelių, sudarė pirmąją eilę, už jų rikiavosi įvairių luomų pėstieji...
Žvalgai ir raitieji pasiuntiniai pranešė, kad jau „atvyksta Šviesiausiojo nugalėtojo“ eskortas ir reikia skubėti prie palapinių. Palapinės iš persiško ir turkiško šilko buvo pastatytos atvirame lauke maždaug už mylios nuo miesto.
Po daugybę dienų trukusių liūčių tądien nušvito saulė, o šventiškai nusiteikusių žmonių šauksmai priminė prasiveržusios upės šniokštimą. Pasveikinti karaliaus atvyko daugiau kaip 30 LDK didikų, dalyvavusių Vilniuje surengtame Aukščiausiojo tribunolo susirinkime.
Karaliaus dvariškiai išsiskyrė ypatingu puošnumu, turėjo žirgus, „puoštus savo tautos ar persišku įpročiu“. Už jų žygiavo „šviesiausieji ponai“ – LDK vyriausiasis kancleris Leonas Sapiega, LDK maršalas Kristupas Manvydas Dorohostaiskis, senatoriai su savo karių būriais, dalyvavusiais Smolensko atkariavimo kampanijoje.
Karalius įžengė į antrą palapinę, kur karalienė „su derama pagarba ir nusižeminimu“ pasveikino vyrą gana ilga kalba. Visus sujaudino pasakymas: „Tik dieviška Apvaizda, stebinti ir sauganti, lėmė, kad valdovai, kurių beveik dvejus metus čia nebuvo, galėtų kalbėtis veidas į veidą, esant tokiam džiaugsmui...“ Karalius į asmeniškus žmonos sveikinimus sakė „žodžius, išreiškiančius santuokinio vyro jausmus“. Po to karalių sveikino sesuo, pagarbą išreiškė karalaitis Vladislovas.
Sutikime dalyvavo grafas Pranciškus Simoneta, Folinijo vyskupas, popiežiaus nuncijus Abiejų Tautų Respublikoje (1609–1610), rezidavęs Vilniuje, ir Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Jo didenybė klausėsi sveikinimų beveik visą valandą: kalbas rėžė kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila, Vilniaus vaivada Jeronimas Chodkevičius, kaštelionas Teodoras Skuminas, kiti dignitoriai.
Palapinėse ir lauke sveikinimo ceremonija tęsėsi ilgiau nei pusantros valandos, po to visi skubėjo prie žirgų ir karietų vykti į miestą, o karaliaus palyda, kad nekeltų sumaišties, dar liko vietoje. Iš visų pusių aidėjo trimitų gausmas ir būgnų dundesys. Šviesiausiasis karalius sėdo ant gražaus eiklaus žirgo, priekyje jojo šarvuoti totorių, kazokų kariai, senatoriai, didikai, dvariškiai, kitų luomų atstovai. Procesija artėjo prie miesto. Vilniaus kalneliai buvo užtvindyti „nesuskaičiuojamos gausybės žmonių“. Karaliaus pasitikti ir pasveikinti išėjo Vilniaus senatas. Po to karalius su palyda įžengė į miestą, ant kurio vartų kabėjo meistriškai padarytas erelis su žodžiais: „Įženk, nugalėk, karaliauk.“
Zigmantui Vazai einant pro graikų-romėnų didžiausią Šv. Trejybės bažnyčią, graikų papročiu suskambo didieji varpai, nustelbę būgnų dundesį ir trimitų gausmą. Priešais stačiatikių cerkvę, esančią kitoje gatvės pusėje, stačiatikių jaunimas ant pakylos deklamavo graikiškas eiles. Valdovas stabtelėjo prie prabangios triumfo arkos, pastatytos Vilniaus miestiečių ir pirklių. Iš ten kelias vedė prie Jėzaus draugijos akademijos arkos, „išsiskiriančios savo didumu ir didingumu, papuoštos gausybe meniškų emblemų ir piešinių“.
Nuo gaisro nenukentėjusioje Šv. Bernardo bažnyčioje valdovas dėl „pamaldumo ir tikėjimo pirmiausia […] išsakė Dievui maldas“, pabučiavo altoriaus relikvijas. Saulei leidžiantis, karalius pro didingas arkas buvo nuvestas į pilį, kurią užliejo muzika, giesmės, varinių būgnų, trimitų garsai. Nuo Aukštutinės ir Žemutinės pilies griaudėjo karo pabūklai. 400 karaliaus pėstininkų šaudydami sukėlė tikrą sviedinių krušą. Iki pat saulėlydžio linksmybės drebino Valdovų rūmų sienas... Taip baigėsi Triumfo diena: „...nugalėjus Dievo bažnyčiai priešą, iš prigimties baisų ir barbarišką priešą, nušvito Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o kartu ir visam krikščioniškajam pasauliui atnešė didelį džiaugsmą“.
Toliau kitu šriftu pateikiamas smulkus pasakojimas apie triumfo arkas, kurios buvo „Jo Karališkosios Didenybės sekretoriaus Rudžijerio Solomonijo Šviesiausiosios Karalienės pavedimu pastatytos ir aprašytos“. Karalienė paprašė pateikti paaiškinimus figūrų, sentencijų, kuriomis norėta išreikšti jos mylimiausiojo vyro dvasios dorybes.
Smulkiai aprašyta arkų išvaizda, nurodyta, kas kurioje arkos vietoje pavaizduota ir užrašyta, išvardytos figūros, piešiniai. Miestiečių pastatytoje arkoje buvo pavaizduotas šv. Kazimieras, LDK globėjas, pažerta daug simbolių, įrašų, piešinių, posakių, pavyzdžiui, „niekas negali pasiekti pergalės kitaip, kaip tik įveikdamas sunkumus“; „pavydas sėdi ant akmens, kadangi jis ilgalaikis, beveik amžinas“. Tarp dviejų vainikų raidės: P.C.F.C. (Peraemia, Constantia, Fortitudo, Concordia – atlygis, ištvermė, narsa, santarvė).
Prasmingos sentencijos (pvz., Neverta priešintis Herkului; Minervos sumanumu; Nesaldi šlovė be dulkių; Triumfuoja, nugalėjusi nedorybę; Geriausias ir saugiausias dalykas vadovaujant – ramybė; Ištvermė spindi sunkumuose; Mokėjimas išsaugoti visuotinę ramybę; Apgalvotą delsimą lydi sėkmė; Kovojančiam Dievo pagalba ir t. t.) paaiškina simbolių reikšmę ir prasmę. „Taigi Dievo pritarimu ir jo malone jis karą pradėjo ir jo pagalba baigė“.
Knygos pabaigoje pateiktos dviejų giesmių faksimilės ir eilės, unitų deklamuotos lotynų kalba: „Sveikas, karaliau, didžių valdovų šeimos palikuoni, / Pergalinga ranka karo trofėjus nešęs. […] Mūsų taip pat būrys, tikėjimą graikų išlaikęs / Nori pasveikint tave ir palinkėt sėkmės...“
Per knygos „Triumfo diena“ pristatymą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Miglė Cicėnaitė (altas), Ignas Garla (tenoras) ir Nerijus Masevičius (bosas) sugiedojo XVII a. pradžios unitų giesmės fragmentą iš Dies Triumphi... Aleksandra Pister pasidžiaugė, kad pavyko rasti giesmių atlikėjus – nors giesmės parašytos pakankamai aiškiai, bet buvo sunkoka nustatyti jų ritmą.
Eugenijus Saviščevas pabrėžė, kad XV a. Smolenskas buvo artimesnis Vilniui negu dabar (nors Vilniuje ir esanti Smolensko gatvė). 1514–1515 m., kai jį užvaldė Maskva, LDK nebegalėjo viena atsilaikyti ir tai atvedė prie Liublino unijos. Eugenija Ulčinaitė priminė, kad Romoje susiklosčiusi tradicija po pergalių statyti triumfo arkas gyvavo ir LDK, bet Vilniuje triumfo arkos buvo statomos laikinos, o Romoje – ilgaamžės.
Šiemet sukako 350 metų, kai po Maskvos užgrobimo buvo išvaduotos Vilniaus pilys. LDK valdovų rūmų darbuotojai kartu su kolegomis iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, Lietuvos istorijos instituto ir Lenkijos instituto Vilniuje surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, kurios medžiagą numatyta išleisti atskiru leidiniu.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejininkai, nekreipdami dėmesio į jų adresu skleidžiamą šmeižtą, nors ir jaučia nuolatinę įtampą, be to, dirba vis dar nebaigtose patalpose, daro visos Lietuvos kultūrai svarbų darbą: leidžia reikšmingus leidinius, rengia tarptautines konferencijas ir įspūdingus kultūros vakarus – vaizdais, poetiniu žodžiu, muzikos garsais nukelia lankytojus ir skaitytojus į vis kitą epochą.
