Vos pradėjo blėsti Laimos Vaikulės koncerto įspūdžiai, į Žagarę jau važiavo dešimtys kitų menininkų iš Latvijos. Iš Dobilės atvykusios dainininkės ir šokėjos džiūgavo, kad gali pasižiūrėti, kaip pas kaimynus rengiamos šventės. Kalbos barjero beveik nebuvo, mat pasienyje gyvenantys žmonės kalba ne vien gimtąją kalba.
Dar vienas festivalio reginys - kaliausių paradai. Šiemet kaliausės ne tik kiemuose sėdėjo. Pilna pukšinčio traktoriuko priekaba kaliausių per visą Žagarę važiavo į festivalio garbei pasodintą vyšnių sodą. Čia kiekvienas, vaidindamas kaliausę, galėjo pabandyti nugainioti varnėnus.
Kalbama, kad Žagarėje auga ypatingos vyšnios, nes žemėje slūgso dolomito klodai, kurie labai gerai tinka vyšnynams. Ko gero, tai tiesa. Tiesa ir tai, kad kitose Lietuvos vietose žagarvyšnės neprigyja.
Romantiškos sielos žmonės nori tikėti, kad tiesa yra ir tai, jog maždaug 17-18 amžiuje romantiški dvarininkai, įsikūrę Žagarėje, miestelį stengėsi padaryti kuo gražesnį. Esą ponai kiekvienam kaimiečiui liepę prie namo pasodinto bent po vieną vyšnią - neva dėl grožio, kad pavasarį džiugintų akį žiedais, o vasarą uogomis.
Ir sužydo Žagarė ...jauna užsienietė Sara Rabagliati, prieš aštuonerius metus į Žagarę atvykusi su reikalais, liko užburta Žagarės vyšnių grožio ir pasiūlė rengti festivalį.
Po vyšniomis jauna mergina sutiko ir savo išrinktąjį - žagarietį. Pora apsigyveno Žagarėje ir padėjo rengti festivalį.
Vietiniai sako, kad jų miestas visada buvo daugiatautis, kiekvienos tautos atstovas jį papildydavo savo kultūros dalimi. Tam atminti išdrožinėtas stogastulpis su žodžiu ,,vyšnia“ įvairiomis kalbomis.
Dėmesio ypatingosioms vyšnioms netrūko- vidury aikštės virė milžiniškas puodas zaptės - žagarietiškos vyšnienės su kauliukais. Šeimininkės siūlė kuo įmantriausius patiekalus su vyšniomis. Sako, skaniausi kleckai, kai ant karštų uogų dar ir grietinės uždėta.