Kaip tik toks Andriaus Žebrausko personažas yra režisieriaus Rimo Tumino spektaklyje „Maskaradas“. Iš pradžių spektaklį repetavę visi kartu, dar tiksliai nežinodami, kas ką vaidins, režisierius ir aktoriai pajuto, kad reikia kažkokio scenas, personažus jungiančio žmogaus. Taip, perimant iš kitų personažų mažas replikas, gimė tarno – sniego žmogaus – personažas, kurį, kaip sniego gniūžtę aktorius ir režisierius sudėjo iš detalių.
Repeticijose būna daug spontaniškumo, žaidimų, kvailiojimų. Vis dėlto, kaip žinoti, nuo ko pradėti, kur eiti tokiam personažui, kurio, tarsi, nėra? Anot aktoriaus, „ką jauti, tą ir darai, kol vaidmenyje pasilieka tik tai, kas tinkama“. Štai tarno personažas, jo faktūra, visa psichofizika susikūrė tuomet, kai į aktoriaus akiratį netikėtai pakliuvo veltiniai batai, kuriuos ir apsiavė jo personažas.
„Vaidmuo visada pradedamas kurti atsispiriant nuo nežinojimo, – teigia Andrius Žebrauskas, – kiek beturėtum praktikos, visada pradedi iš naujo, nes, jeigu tu ateisi nusiteikęs, kad „aš viską žinau“, personažas gali imti ir susitraukti.“
Tam, kad personažas imtų kalbėti, turi ateiti kaip baltas popieriaus lapas ir kaskart atskleisti paslaptį. Kaip ta paslaptis atsiskleis? Aktorius sako, kad atsakymą galima susapnuoti, atradus vieną bruožą, intonaciją, aplink jį lipdyti visą personažą, o galbūt įkvėpimas pagaus gatvėje – kas žino.
„Ir gyvenime turbūt panašiai, – svarsto aktorius, paklaustas apie nežinojimą, – jeigu jau žmogus viską žino, yra visiškai susiformavęs, jis miršta, juk istorija kuriama kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką viskas prasideda iš naujo.“
Aktorius tikina, kad paprastai spektakliuose daug netikėtumų nebūna: žinomos scenos, išmoktas tekstas – viskas stabilu. Kartais tyčia, norėdami pagyvinti spektaklį, aktoriai pokštauja: suvaidina ne tą sceną, pasako ne tuos žodžius. Visgi, pasitaiko ir itin netikėtų situacijų.
„Maskvoje vaidinome „Maskaradą“, – apie vieną iš tokių situacijų pasakoja Andrius Žebrauskas. – Kadangi spektaklyje naudojami ugnies efektai, avanscenoje yra nutiestas vamzdis su skylutėmis dujoms. Salėje žiūrovai sėdi arti scenos ir, matyt, vienas iš jų ant scenos pasidėjo programėlę.“ Aktorius tęsia: „Mano personažas, išbėgęs į sceną, uždega ugnį, toliau vyksta veiksmas.“
Ant scenos padėta programėlė užsiliepsnoja, pamažu uždegdama šalia esantį rekvizitą, o žiūrovai nereaguoja – matyt mano, kad taip turi būti. Aktorius pastebi ugnį: „Žinau, kad kulisuose yra kibiras, ir, kol Vytautas (Vytautas Rumšas jaun. - aut.) sako savo žodžius, išbėgu jo ieškoti. Kibiro nėra, todėl kažkam liepiu jį atnešti ir bėgu atgal į sceną vaidinti. Kibiras atnešamas, išbėgu jo pasiimti; grįžtu į sceną, užpilu liepsną vandeniu. Vaidiname toliau, žiūrovai nieko nepastebi,“ – sėkmingai istoriją užbaigia Andrius Žebrauskas.
Andrius Žebrauskas – kino ir teatro aktorius, teatro „Kitas kampas“ įkūrėjas. Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre aktorius vaidina šiuose spektakliuose: „Belaukiant Godo“, „Maskaradas“, „Revizorius“ (režisierius Rimas Tuminas).
Vilniaus Mažasis teatras įkurtas 1990 m. režisieriaus Rimo Tumino ir jo bendraminčių. Prieš šešiolika metų Vilniaus Mažajam teatrui buvo suteiktas valstybinio teatro vardas. Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras apdovanotas šv. Kristoforo statulėle – už nuopelnus Vilniaus miestui. Iš viso teatro repertuare – daugiau nei dvidešimt spektaklių, garsiausi iš jų – režisieriaus Rimo Tumino spektakliai „Maskaradas“, „Revizorius“, „Madagaskaras“, „Trys seserys“, „Mistras“, „Belaukiant Godo“. Teatre spektaklius stato Rimo Tumino mokiniai, kviestiniai režisieriai iš Lietuvos ir užsienio.
