Daktaro V. Kudirkos gimtinėje gyvenanti Nijolė Dainauskienė pripažįsta, kad ne visada vartai į sodybą būdavo atviri lankytojams, panorusiems apžiūrėti tautiškos giesmės autoriaus klėtelę.
Anot jos, lankytojai laužo vienintelį keliuką į sodybą, o remontuoti nėra kam.
Sodybos šeimininkė sako besistengianti niekur neišvykti tuomet, kai žino, kad atvyks ekskursijos. O ženklą „Privati valda“, kabojusį ant vartų į sodybą, jau nuėmusi.
Vilkaviškio krašto muziejus pagaliau rado išeitį ir sodybos šeimininkę įdarbino jam priklausančiame filiale.
„Už elektrą susimoku iš tų pinigėlių ir sutvarkiau elektrą, ir žoliapjovę nusipirkau. Ir benzino nuperku, ir gėlių nuperku“, – sako N. Dainauskienė, viena iš V. Kudirkos sodybos savininkių.
„Mes esame sutarę, kad nuomosime šias patalpas. Su visais trimis palikuonimis jau sutarta. O dėl privačios teritorijos – tiesiog įrengsime labai gražią lentą prie muziejaus, parašysime įrašą, kas čia gimė ir kaip galima patekti į privačią teritoriją“, – aiškino Antanas Žilinskas, Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius.
A. Žinlinskas pripažįsta, kad dėl nesamos apsaugos ir tinkamų saugojimo sąlygų dauguma vertingesnių eksponatų, pavyzdžiui, daktaro Kudirkos smuikas, išvežti į Vilkaviškio krašto muziejų.
Tvarkant klėtelę tikimasi pagalbos iš V. Kudirkos fondo, nes Vilkaviškio savivaldybė pinigų tam neturi.
„Mes bendraujame su Vinco Kudirkos fondu. [...] Ir jie pritarė idėjai, kad reikia padėti V. Kudirkos klėtelę saugoti, restauruoti, parengti įvairius lankstukus“, – sako A. Žilinskas, Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius.
Anot direktoriaus, svarstytas variantas pardavinėti bilietus klėtelės lankytojams, tačiau šios minties atsisakyta.
