Muzikai šviesomis akompanuoja visa erdvė - pakaitomis apšviečiami skulptūrų fragmentai žiūrovų akyse kuria naujus duetus.
Nebijantiems aukščio ir iššūkių Kompozitorius G. Sodeika operos premjeros išvakarėse teigia, jog “Vinter” muzika suformuota taip, kad galėtų maksimaliai atskleisti Jon Fosse pjesėje gvildenamą problematiką – vyro ir moters vienišumą, ilgesį, susitikimą ir išsiskyrimą, negalėjimą būti nei drauge, nei atskirai… Žodžiu, apie meilę…”.
Kompozitoriaus bendražygis režisierius Oskaras Koršunovas – kaip visuomet išmoningas: muzikos bei reginio vientisumą suskaido į operos – Donato Katkaus simfoninio orkestro bei solistų – prosceniumą prie altoriaus ir visą kitą erdvę, užleidžiamą aktoriams, demonstruojantiems kone akrobatinius triukus.
Aktoriai yra skulptūrinės iliustracijos intonaciškai ne itin kintantiems solistų balsams – Sandros Janušaitės agresyviam puolimui ir abejonėms bei Vytauto Juozapaičio savigynai, vėliau virstančiai ramiu tvirtumu.
„Skulptūros“ agresyvios, veiklios, bet jos dera su tikromis skulptūromis savo „gipsine“ faktūra ir finale užleidžia vietą meditatyviai muzikai, tapdamos bažnytinio meno dalimi”, - po “Vinter” pristatymo Kristupo vasaros festivalyje rašė kritika.
Tylios dviejų aistros
“Vinter” autorius Jon Fosse yra vienas populiariausių šiuolaikinių dramaturgų Norvegijoje ir ne tik - jo pjesės užkariavo daugiau kaip 40 Europos teatrų. “Naujuoju Ibsenu” bei “šio amžiaus Beckettu” vadinamo Fosse pjesės, kaip ir romanai, lyrika bei kūriniai vaikams, išverstos į 20 pasaulio kalbų ir apdovanotos ne viena prestižine literatūros premija.
“Man atrodo, kad tikrąją dramą sukuria ne pats veiksmas, o didžiulė įtampa ir jausmų intensyvumas tarp žmonių, kurie yra toli vienas nuo kito, bet tuo pat metu giliai viduje juos kažkas sieja, ne tik socialine, bet ir suvokimo prasme. Šios akimirkos, ši neįtikėtina esatis yra labai mažai susijusi, beveik visiškai nesusijusi su pagrindinėmis mūsų laikmečio temomis, apie kurias kalba žiniasklaidos priemonės”, - sako dramaturgas Jon Fosse.
“Vinter” – tai iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija apie dviejų vienišų žmonių susitikimą. Bet, kaip ir kiekvienoje Fosse pjesėje, čia yra kažkas, ką sunku įvardinti žodžiais ir kas suteikia pasakojamoms istorijoms neįprastumo, išskirtinumo.
„Neišraiškingas žmoniškumas“ – taip dramaturgas apibūdino jo pjesėse slypintį pojūtį.
"Aš nerašau pjesių, rašau dainas", - sakė Jon Fosse sutikęs lietuvių režisierių O. Koršunovą, kuris šią pjesę-dainą apie meilę ir vienatvę prieš kelis metus pastatė Torshov teatre (Norvegija). Jau tuomet kritikai pastebėjo, kad tai pirmasis spektaklis pagal Fosse pjesę, kuriame tiek daug muzikos (kompozitorius – Gintaras Sodeika). Paprastai jo pjesės buvo vaidinamos visai be muzikos ir buvo vadinami "tylos spektakliais".
Tačiau kompozitorius G. Sodeika „Vinter“ pjesės pagrindu sukūrė kamerinę operą. Muzika papildė žodžius, užbaigė nebaigtus sakinius, pasakydama tai, ko pjesėje nepasakė personažai. Kompozitorius atsitiktinės pažinties pokalbį transformavo į amžino vyro ir moters susitikimo keliamus retorinius skambesius.
