Dėstytojavęs įvairiuose Petrapilio institutuose ir universitetuose, profesorius kurį laiką vadovavo Petrapilio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetui, dirbo Istorijos instituto rektoriumi.
1922 metais deportuotas iš Sovietų Rusijos, gyveno Berlyne, paskui Paryžiuje. 1927-aisiais, atmetęs kvietimą dėstyti Oksforde, dirbo Kauno universiteto visuotinės istorijos katedroje, o 1940 metais universitetui persikėlus į Vilnių - Vilniaus universitete, po metų dar ir Vilniaus dailės institute bei Dailės muziejuje.
1945 metais, pasmerkęs sovietinę Lietuvos okupaciją, buvo atleistas iš universiteto ir muziejaus, o po ketverių metų - iš Dailės instituto.
Areštuotas ir apkaltintas dalyvavimu eurazijiečių judėjime bei antisovietine agitacija. L. Karsavinas nuteistas 10 metų pataisos darbų. Mirė 1952 metais Komijos Autonominėje Respublikoje, Abezės lageryje.
L. Karsavinas vertinamas už gilias įžvalgas, nuodugnų religinių mokymų, Europos viduramžių istorijos išmanymą bei literatūrinį talentą.
Lietuviškuoju kūrybos laikotarpiu filosofas plėtojo visuotinybės doktriną, daug dėmesio skirdamas asmenybės problemai, istorijos metodologijai, kultūros istorijai.
Be knygų rusų kalba "Apie asmenybę", "Poema apie mirtį", jis lietuviškai paskelbė "Istorijos teoriją", fundamentalų penkių tomų tyrimą "Europos kultūros istorija", dešimtis straipsnių "Lietuviškoje enciklopedijoje" ir žurnaluose.
Lageryje parašyti kūriniai "Apie tobulybę", "Dvasia ir kūnas", "Autoriaus pasikalbėjimas su pozityvistu ir skeptiku "Dvasios ir kūno" proga", "Sonetų vainikas", "Tercinos", "Apie meną" spaudoje pradėti publikuoti tik paskutinį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį.