Paroda minimas S. Bako 90-metis, 2023-iaisiais tiesiogiai ir simboliškai sutampantis su 700-uoju Vilniaus jubiliejumi. 90-metį pasitinkantis S. Bakas gegužę savo vardo muziejui Vilniuje padovanojo per 50 kūrinių. Nauji kūriniai aprėpia didesnį nei 75 metų tarpsnį – nuo 1947 iki 2023 metų. Seniausi retrospektyvos darbai mena 1942-uosius, Vilniaus getą, kai žydų bendruomenės garsenybės atkreipė dėmesį į devynmečio Samuelio talentą ir pakvietė dalyvauti parodoje.
Į vakaro svečius tiesioginės transliacijos metu kreipęsis parodos autorius, 15-asis Vilniaus miesto garbės pilietis, teigė, esą retrospektyva atskleidžia daugiau nei 80 metų trunkančią jo aistrą kurti meną.
„Ir ta aistra neslopsta. Menas gali reikšti labai daug dalykų: laisvę, dvasią, ryšį ir žmonių bendravimą. Teisingumą ir humanizmą. Menas siekia pusiausvyros. Visa tai gali skambėti naiviai, kai netoli Lietuvos sienos siaučia nusikalstamas karas. Tačiau labiau nei bet kada šiandien žmonėms reikia vilties. Jie turi tikėti savo gebėjimu daryti gera“, – kalbėjo S. Bakas.
Žiaurūs laikai jį buvo pavertę klajojančiu žydu. Kaip šiandien prieglobsčio ieškantys ukrainiečiai, taip ir jis buvo prievarta tapęs pabėgėliu. „Daugelis šalių siūlė man prieglobstį. Tačiau nėra kitos tokios vietos planetoje, kuri būtų tapusi mano dalimi ir kuriai priklausyčiau, kaip Vilnius“, – sakė S. Bakas.
Didžiąją dalį Vilniaus žydų, maždaug trečdalį gyventojų, išžudė nacių okupantai. Dailininkas priklauso tiems 4,5 proc. išlikusiųjų. „Man pasisekė. Mano mama, patėvis, kai kurie mokytojai apdovanojo mane nepaprastu jautrumu menui. Jie buvo mano litvakiškos tapatybės puoselėtojai. Ši tapatybė paaštrino manyje socialinio teisingumo jausmą. Atvėrė mano akis siaubingoms skriaudoms, blogiausiems ir geriausiems dalykams, kuriuos sugeba padaryti žmonės“, – kalbėjo S. Bakas.
Parodos autorių ir jubiliatą sveikino Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius Simonas Strelcovas, Seimo narys Emanuelis Zingeris, kultūros ministras Simonas Kairys, JAV, Vokietijos ir Izraelio ambasadoriai. E. Zingeris perskaitė Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen sveikinimą.
Per stebuklą iš Vilniaus geto su mama ištrūkęs ir sunaikinimo išvengęs (tėvą naciai sušaudė 37-erių) talentingas nepilnametis patyrė emigranto dalią, karui pasibaigus perėjo perkeltųjų asmenų (DP) stovyklas, gyveno Izraelyje ir Europos šalyse, galiausiai atsidūrė JAV. Todėl dabar S. Bakas itin jautriai išgyvena brutalų istorijos kartojimąsi.
„Samuelio Bako meną ir patį autorių įsimylėjau dar 2011 metais, kai įvyko pirmoji VGŽIM paroda „Gyvenimo stotys“. Mūsų ryšys tęsiasi iki šiol“, – sakė parodos kuratorė menotyrininkė Ieva Šadzevičienė.
Pasak jos, retrospektyva susieja nuolatinę erdvę, skirtą S. Bako kūrybai, ir praplečia ją naujausiais darbais. Kai kurie iš jų atskleidžia trauminę karo Ukrainoje patirtį ir kelia amžiną klausimą: ar įmanoma pataisyti sugriautą pasaulį?
„Paklaustas, iš kur yra kilęs, Samuelis Bakas – pasaulio pilietis ir kosmopolitiškas menininkas – visada atsako jidiš kalba: „Ich bin a Vilner“ (Aš esu iš Vilniaus). S. Bako vaikystės Vilnių nusiaubė karas, jis buvo sudaužytas į šipulius. Vienintelė galimybė dailininkui grįžti į savo miestą buvo atkurti jį atmintyje. Kiekviename kūrinyje atsiskleidžia dieviškos šviesos kibirkštis. Jos visos įkūnija milijardus prarasto pasaulio atspindžių ir kaskart įkvepia kurti ir atsinaujinti“, – sakė I. Šadzevičienė.
Vakaro svečiams ji atskleidė staigmeną – šiomis dienomis S. Bakas nusprendė Lietuvai padovanoti dar apie 50 savo kūrinių. Tokiu būdu Samuelio Bako muziejaus kolekcija Vilniuje turėtų per 300 autoriaus darbų. Jau ir dabar tai gausiausias litvakų dailininko rinkinys pasaulyje.
S. Bako menas, pilnavertiškai atsiveriantis retrospektyvoje, kalba metaforomis, siekia nustebinti, intriguoti ir kelti klausimus. Tarsi prašo žiūrovų apmąstyti didžiąsias egzistencijos temas: praradimą, rekonstrukciją, tapatybę, apsimetinėjimą.
Pirmą kartą parodinėje erdvėje eksponuojamos Vilniaus Didžiosios sinagogos radiniai, atkasti per 10 metų trukusius archeologinius tyrimus šventovės vietoje. Čerpės, kapitelių liekanos, koklių šukės, raktai – jie tarsi atkeliavę iš S. Bako kūrinių, įtūrina dvimatį meną, primena negrįžtamai dingusį dailininko vaikystės pasaulį.
S. Bakas savo pirmąją piešinių parodą surengė Vilniaus gete būdamas vos devynerių. Į parodą jį pakvietė garsūs rašytojai Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, atkreipę dėmesį į talentingą berniuką. Piešimui trūko popieriaus, todėl Samuelis kartu su kvietimu gavo ir Vilniaus žydų bendruomenės metraštį – Pinką, kelių šimtų puslapių labdaros organizacijos knygą su aukotojų sąrašais ir veiklos taisyklėmis.
Slepiantis nuo sunaikinimo jaunajam dailininkui su mama teko ištisus mėnesius glaustis Bernardinų vienuolyno archyve. Samuelio tėvą naciai sušaudė 1944-aisiais Paneriuose, kai iki geto išlaisvinimo buvo likusios vos kelios dienos.
Po karo Samuelis su mama trumpai gyveno Lodzėje, vėliau – perkeltųjų stovykloje netoli Miuncheno. 1948 metais įkūrus Izraelio valstybę, S. Bakas iškeliavo į Jeruzalę, mokėsi Bezalelo meno ir dizaino akademijoje. Atlikęs karinę tarnybą, 1956-aisiais persikėlė į Paryžių, baigė Aukštąją dailės mokyklą.
Per trisdešimt metų dailininkas išmaišė visą Europą, dažnai keitė gyvenamąją vietą, kol 1993-iaisiais apsistojo Bostono priemiestyje Vestone. Čia gyvena ir kuria iki šiol.
Gimtąjį Vilnių S. Bakas pirmą kartą išvydo po daugiau nei 50 metų pertraukos, 2001-aisiais, kai buvo surengta jo paroda „Sugrįžimas“, lietuvių kalba pasirodė dailininko prisiminimų knyga „Nutapyta žodžiais“.
2017-aisiais VGŽIM patalpose duris atvėrė Samuelio Bako muziejus.
Minėdami Samuelio Bako ir Vilniaus jubiliejus, nuo birželio 29-osios organizatoriai laukia visų atsinaujinusioje Samuelio Bako muziejaus ekspozicijoje ir didžiausioje metų parodoje „Samuelio Bako menas Vilniuje: retrospektyva 1942–2023“. Parodą vilniečiai ir miesto svečiai galės lankyti ištisus metus.
