A. Imbrasas sutiko pasidalinti savo komentaru su „Delfi skaitytojais:
Ne paslaptis, liepos 17 d. dalyvavau Kultūros ministerija paskelbtame konkurse eiti Vilniaus senasis teatras vadovo pareigas. Tą pačią dieną ministerija paskelbė, kad konkursą laimėjau.
Tuometinė teatro vadovė Olga Polevikova, irgi dalyvavusi tame konkurse, po 3 dienų viešai paskleidė abejonę dėl šio konkurso skaidrumo, o užvakar pranešė apie tai, kad teismas priėmė jos ieškinį dėl konkurso komisijos sprendimo.
Norėčiau, nesileisdamas į detales, pakomentuoti pastarojo meto tendenciją (nes tai jau antras atvejis iš eilės: pirmasis prieš pusmetį buvo Jonas Sakalauskas, kreipęsis į teismą po nelaimėto konkurso eiti Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vadovo pareigas – tą konkursą laimėjo Laima Vilimiene), kai konkursus dėl vadovavimo valstybinėms teatro įstaigoms pralaimėję kolegos ar juos palaikančios tų įstaigų darbuotojų grupės skundžia konkursų rezultatus.
Pasaulyje yra įvairių valstybės valdymo būdų, o jų kontekstuose – skirtingų kultūros institucijų valdymo modelių (kai kur valstybinių kultūros įstaigų net nelabai yra) ar jų vadovų paskyrimo variantų. Pagrindinis Lietuvos teisės aktas – Konstitucija – skelbia, kad esame demokratinė Respublika, ir kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.
T. y., po eilinių ar neeilinių Seimo rinkimų, pagal tuo metu galiojančius įstatymus, suformuojama teisėta vykdomoji valdžia – ministrų kabinetas, kuris atitinkamai, pagal veikiančius teisės aktus, valdo šakines ministerijas, kurios savo ruožtu vadovauja visoms pagrindinėms šalies ūkio sritims, valdo joms priskirtas įstaigas.
Kultūra yra viena tokių šalies ūkio sričių, veikianti taip pat, kaip ir visos kitos sritys šioje demokratiškai valdomoje valstybėje. Okupacijos laikotarpiu, kaip dalis mūsų turbūt dar pamena, kultūros institucijos galėjo būti tik Kultūros ministerijos arba miestų vykdomųjų komitetų valdomos (komunistų partijai prižiūrint).
Ministrus skirdavo vienintelės tuo metu partijos viršūnėlės, valstybinių institucijų (o kitokių ir negalėjo būti) vadovus paprastai parinkdavo ministras arba partijos organai, tik jie ir galėjo juos atleisti ar inicijuoti atleidimą.
Kai atgavome savo valstybę, pereinamojo ar vėlesnio laikotarpio valdžios kažkokios sisteminės kultūros reformos neinicijavo, tačiau visiems buvo aišku, kad kažkas turi būti kitaip, tik nežinojome, kaip. Dairėmės pavyzdžių, gerosios patirties pažangesnėse, brandesnės demokratijos valstybėse.
Ne paslaptis, kad buvo vadovų, įstaigoms pravadovavusių ir po 20-30-40 metų – tai keldavo abejonių dėl tokių įstaigų veiklos skaidrumo ir efektyvumo, kai kurios įstaigos sunkiai atsinaujindavo.
Taip palaipsniui buvo ateita iki kadencijų principo, o prieš keletą metų įsigaliojo teisės aktų nuostatos, ribojančios kadencijas iki dviejų – panašiai kaip daugumoje pažangiausių demokratinių valstybių.
Visa visuomenė valdoma viešai skelbiamais rinkimais, konkursais – ir jos svarbiausios institucijos taip pat. Prisipažinsiu, kad tuo metu, kai kadencijų ribojimas buvo įvedinėjamas, pats dirbau Kultūros ministerijoje, pamenu, kokį spaudimą patyrėme dėl to, kaip buvo siekiama, kad tai, šiukštu, neatsirastų teisės aktuose. Girdžiu ir dabar, jog patiriamas spaudimas dėl to, kad kadencijų ribojimo būtų atsisakyta.
Tačiau šiuo metu Profesionaliojo scenos meno įstatymo 10 straipsnis straipsnis nurodo tik vieną modelį: įstaigų vadovai priimami į pareigas 5 metų kadencijai konkurso būdu, o to paties nacionalinio teatro ar tos pačios nacionalinės koncertinės įstaigos vadovu tas pats asmuo gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.
Taigi, konkursų nelaimėjusių dviejų kolegų visuomenėje sėjamos abejonės dėl to, kad, esą, kodėl ministerija negalėjo tiesiog pratęsti gerai dirbusių vadovų sutarčių, yra (nesu tik tikras – sąmoningai ar emocijoms apėmus) klaidinančios: to neleidžia dabar galiojantys teisės aktai, tai padaręs ministras tikrai juos pažeistų. Na, o konkursai tam ir yra konkursai, kad juose galėtų varžytis skirtingi pretendentai, konkuruotų jų idėjos, pagal kurias konkurso komisija atsirinktų tinkamiausiu atrodantį vadovą / programą.
Konkursuose paprastai laimi vienas, o kiti – nelaimi. Jei daliai kultūros sektoriaus, visuomenės ar politikų atrodo, kad reikėtų galimybės gerai dirbantį vadovą be konkurso skirti antrajai kadencijai – galima inicijuoti viešas diskusijas apie tai, teikti siūlymus dėl to Vyriausybei ar Seimui, ir, jeigu tokios pataisos įstatymuose bus priimtos, tebūnie. Kai kuriose šalyse taip yra. Bet dabar Lietuvoje tai būtų neteisėta.
Bet grįžkime prie esmės: turime Konstitucijoje numatytų rinkimų būdu išrinktą valdžią, kuri yra suformavusi teisėtą vykdomąją valdžią, kuri pagal veikiančius teisės aktus (Konkursus į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas reglamentuojantys teisės aktai šiais skaitmenizacijos laikais nesunkiai visiems prieinami internete) suformavo komisiją, kuri įvykdė konkursą. Visi piliečiai turi teisę skųsti teismams, ką tik nori.
Bet kolegos, pradėję šią tendenciją ir į ją siekdami įtraukti teismus, visuomenę ar dalį savo buvusių pavaldinių, kažkodėl neskundė tų konkursų, kuriuose patys laimėjo (nors Vyriausybės patvirtintas tokių konkursų aprašas, ir tokių konkursų komisijų darbo reglamentas, kaip tyčia, galioja tie patys), o štai dabar, kai laimėjo nebe jie, o kiti asmenys, visas procesas jiems jau pasirodė toks abejotinas, kad jie netgi nusprendė kreiptis į teismą. T. y., pagal lygiai tokias pačias taisykles vykę jų laimėti ankstesnieji konkursai jiems abejonių nekėlė, į teismus kreiptis tada neprireikė.
Vardan aiškumo: aš asmeniškai jokio komisijos darbo neskaidrumo šio konkurso metu nepastebėjau, su jokiomis politinėmis jėgomis savo dalyvavimo šiame konkurse nederinau, bet dėl etinių sumetimų, kadangi galimai esu subjektyvus, nekomentuosiu konkursų nelaimėjusių kolegų atskirų teiginių.
Vis dėlto, labai kviesčiau ir juos, ir visą visuomenę laikytis galiojančių teisės aktų, objektyvumo ir nuoseklumo principų. Jei nepatinka konkursai ir kadencijos – ką tuomet siūlome? Grįžti prie neribojamo kadencijų skaičiaus? Jų visai atsisakyti ir susitaikyti, kad vėl atsiras dešimtmečius nesikeičiantys tų ar kitų įstaigų vadovai, visuomenėje populiariai pravardžiuojami „bebrais“? Atsisakyti konkursų ir grįžti prie tvarkos, pagal kurią tokių įstaigų vadovus vienasmeniu sprendimu skiria/atleidžia ministras? Priklausomai nuo partijos, kurios deleguotas asmuo tuo momentu vadovaus ministerijai? Primenu: partijų būna visokių, o kol kas ši ministerija vis lieka savotiška kraštine politinių dalybų procesuose.
Be jokios abejonės, visa tai galima svarstyti. Bet ar tikrai to norime? Norime dėl ko? Nes du jaunesnės kartos vadovai, dirbę neblogai ar gerai, neišvengiamai turintys savo simpatikų vadovautuose kolektyvuose ir visuomenėje ar tarp politikų, ėmė ir nelaimėjo konkursų?
Vis dėlto, teisė negalioja atgaline data – konkursai įvyko pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, tad jie yra teisėti, o jų rezultatai – vykdytini.
Matome situacijos po LNOBT vadovo konkurso apskundimo raidą: ankstesnis vadovas, nelaimėjęs konkurso ir inicijavęs jo rezultatų apskundimą, jau spėjo ir kūryba įvairiose šalyse paužsiiminėti, ir konkursą į kitos srities valstybinę įstaigą laimėti (tikėtis naujo ieškinio teismui po 5 metų?), konkurso laimėtoja neišvengiamai sudalyvavo ligšiolinės vadovautos įstaigos vadovo konkurse, o LNOBT vadovauja LEP vadovas (kas, aišku, savaime nėra blogai), įstaigos strategija kybo ore, ir niekas nežino, kiek tai tęsis, kiek truks teismai (metus? dvejus? trejus?).
Ar tokia įvykių eiga (daliai visuomenės atrodanti kaip judėjimas chaoso ir tų valstybinių įstaigų silpninimo link) yra tinkamiausias nepasitenkinimo konkurso rezultatais reiškimo būdas, ar tikrai tai atliepia ir pačių konkursų nelaimėjusių asmenų, ir tų įstaigų kolektyvų, ir kultūros bendruomenės, ir visos visuomenės lūkesčius bei interesus?
Ar tikrai vienos po kitos valstybinių institucijų valdymo atidavimas į laikinųjų vadovų rankas yra geriausias būdas tas institucijas valdyti? O jeigu ne, tai ar abu profesiniai kolegos – O. Polevikova ir J. Sakalauskas – išties rūpinasi kultūra ir kolektyvais, kuriems dar neseniai vadovavo, ar tiesiog tenkina asmenines ambicijas, į tai įtraukdami ir teismus bei visuomenę?
Ar visi jaunesnės kartos atstovai, kurie galbūt nebeturėjo galimybės susidurti su ankstesnės sistemos realybe, kai vadovus tik politine valia, paderinęs sprendimą su partiniais organais, skirdavo politikas ministras, dabar, kai nelaimės vieno ar kito konkurso, ims juos skųsti?
Ar skųsime tik konkursus į vadovų postus ar ir visus kitus konkursus į visas pareigybes valstybinėse įstaigose? O gal ir tūkstančius kokios Kultūros tarybos sprendimų dėl projektų finansavimo imkime skųsti, kai jie mums nepalankūs? Juk demokratija yra demokratija.
Ar vis tik tiesiog reikia išmokti susigyventi su konkursais ir priprasti prie to, kad kas kelerius metus visų kultūros institucijų vadovai (vadinasi, dalinai ir tų institucijų veikla) keisis, ir kad amžinų vadovų nebebus, kad jie vienaip ar kitaip vadovaus 5 ar daugiausia 10 metų, o kai kurie, geriausieji, efektyviausieji vadybininkai, it kokioje Prancūzijoje, per savo profesinį gyvenimą galbūt spės gerai pavadovauti ir keletui valstybinių institucijų? Priprato prie to dauguma Vakarų pasaulio visuomenių – gal pajėgsime priprasti ir mes?
