– Gimei ir augai Zarasuose. Kaip prisimeni savo pirmuosius bandymus ar žingsnius link aktorystės gyvenant mažame miestelyje?
– Nuo pat mažų dienų mano laisvalaikį sudarė muzikos mokykla, teatras, liaudies šokiai, kiti būreliai. Pamenu, labai norėjau būti balerina, bet mama paaiškino, kad Zarasuose nėra kur mokytis baleto meno, todėl nuėjau į muzikos mokyklą. Kadangi buvau gabi muzikai, muzikos mokykla man reiškė labai daug. Pirmoji muzikos mokytoja buvo labai puiki, ji pastebėjo, kad esu kūrybiška, ir kartą pasiūlė man jau parašytai melodijai sukurti boso liniją. Manau, kad ji mane ir įkvėpė savai kūrybai, nes nuo tada pradėjau kurti savo dainas. Vėliau, besimokydama gimnazijoje, savo dainas atlikdavau įvairiausiose mokyklos oragizuojamose šventėse. Tada prasidėjo dainuojamosios poezijos konkursai, kuriuose mane palaikydavo ir įkvėpdavo gimnazijoje sutiktas muzikos mokytojas – jam padedant ir palaikant, skyniau laurus.
Po kurio laiko pradėjau lankyti teatro būrelį, kuriame man labai patiko. Kai atėjo laikas apsispręsti, kur stoti, dvejojau ir visai netyčia prasitariau būrelio režisierei: „Norėčiau ir groti, ir šokti, ir vaidinti, bet nežinau, ką pasirinkti.“ Ji man pasakė: „Juk aktoriai turi daryti viską.“ Tada pagalvojau: „Hm... tikrai.“ Pasirinkus aktoriaus specialybę, muzika, šokis ir vaidyba vienas kitą papildo. Beje, prieš stojant, vienas vaikinas, metęs aktorinio studijas, perspėjo, jog tai – sudėtingos studijos, bet pagalvojau, kad ir nenoriu rinktis lengvo kelio. Kadangi esu kilusi iš mažo miestelio, slapčia vis pasvajodavau: „Va, aš kilusi iš mažo Zarasų miestelio, įstosiu į aktorinį ir būsiu aktorė.“ Beje, vienas iš mano kurso vadovų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo Algirdas Latėnas, taip pat kilęs iš Zarasų rajono. Net galvodavau, kad tai ženklas, – mes abu iš tų pačių ežerų.
– Baigei režisierių Vido Bareikio ir Algirdo Latėno vadovaujamą vaidybos kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kaip prisimeni savo studijų laikotarpį, patirtis?
– Pirmą kursą atsimenu su jauduliu ir daug streso. Iš manęs kursiokai net juokdavosi, kad ateinu į akademiją pati pirmoji 7 valandą ryto ir išeinu paskutinė 22 valandą vakaro. Reikėjo daug dirbti, vis lįsdavo mintys, kad būsiu išmesta iš kurso, – man tai prilygo konkursui. Tačiau trečiame kurse supratau, kad esu verta būti čia, tad metas atsipalaiduoti ir tęsti kūrybą. Mūsų kurse nebuvo konkurencijos, Vidas Bareikis vis akcentuodavo, kad esame šeima, po kiekvieno pusmečio eidavome paminėti praėjusio laiko. Taip pat vis pabrėždavo, kad alkoholis ir rūkymas nepadeda pasiekti tikslo ar sėkmingai sukurti personažo. Abu kurso vadovai kviesdavo į paskaitas įvairius dėstytojus, savo sričių specialistus, todėl studijos buvo labai įdomios ir nenuspėjamos.
Studijuodami buvome ruošiami ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Daug sportuodavome, vyravo didelis fizinis aktyvumas, sveikas požiūris į darbą. Kurso dėstytojai, kitaip mūsų kursiokų vadinami „tėčiai“, taip pat turėjo sveiką požiūrį į darbą su kitais režisieriais. Pavyzdžiui, kai mane ir mano kursioką Mantą antrame kurse pakvietė į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą statyti spektaklio „Roberto Zucco“, jie pasakė: „Taip, važiuokit.“ Mus tai nustebino, nes buvome girdėję iš kitų aktorių, kad teks dirbti tik pas savo kurso dėstytojus. Dėl to mano meilė dėstytojams tik augo – tikra laimė turėti tokius mokytojus. Jie buvo ne tik labai geri pedagogai, bet ir puikūs žmonės. Niekada nemaišė su purvais, bet tai nereiškia, kad visada tik glostė. Mokėjo pasakyti taip, kad grįžęs namo jausdavai atsakomybę už tai, kur patingėjai ar „nepaieškojai“. Vien dėl to buvo labai gera studijuoti akademijoje.
– Keturis sezonus dirbai Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kaip vertini ten savo praleistus metus, ką geriausio iš ten pasiėmei, išsinešei?
– Buvo smagu, kad iškart, tik baigusi akademiją, turėjau darbą. Buvau pasiruošusi gyvenimo duobei, kad po studijų neturėsiu darbo, nes apie tai kalbėjo visi. Mūsų kursui labai pasisekė, nes iškart ėjome dirbti, turėjome daug praktikos. Kaune vaidinau ne viename spektaklyje, buvau užimta. Beje, papasakosiu vieną istoriją iš spektaklio „Elektra“ repeticijų. Turėjau vaidinti chore, ir mes per repeticijas darėme akrobatinius triukus, kurių metu reikėjo atsistoti ant kito žmogaus pečių ir kristi atgal. Režisierius klausia: kas pirmas? Visi tyli, o aš iškart pasisiūliau. Kritau užtikrintai ir staiga supratau, kad guliu ant žemės. Pamenu, režisierius klausia, ar viskas gerai, o aš jaučiu, kad susitrenkiau, burnoje lyg kraujo skonis, bet viskas baigėsi laimingai. Po kurio laiko režisierius sako: „Mums reikia pasišnekėti.“ Galvoju, tikriausiai jaučia kaltę dėl to, kas įvyko. O jis manęs klausia: „Gal tu, užuot vaidinusi chore, nori atlikti pagrindinį vaidmenį?“ Ši situacija man parodė, kad nesvarbu, koks tavo vaidmuo, didelis ar mažas, svarbiausia susidomėjimas, motyvacija, tikslas. Su tokiu aktoriaus požiūriu gali pasikeisti net ir numatytas vaidmuo.
– Šiais metais tapai Valstybinio Vilniaus mažojo teatro trupės nare. Kaip jautiesi įsiliejusi į VMT aktorių trupę, šio teatro gyvenimą?
– Apie Vilniaus mažojo teatro spektaklius žinojau jau mokykloje, nes žiūrėdavom jų įrašus. Pamenu, žiūrėdama varvindavau seilę, ypač stebėdama vyresnius aktorius. Jie man buvo autoritetas, mano akimis – tikros žvaigždės. Ateidama į Mažąjį teatrą labai jaudinausi, nes į NKDT atėjome visas kursas, kartu praleidę ketverius metus. O į Mažąjį buvau priimta viena, į labai daug pasiekusių aktorių trupę. Būna, kartais aplanko abejonės, ar aš tikrai verta čia būti... ir dėkingumas už tai, kad jūs mane priėmėte. Džiaugiuosi, kad čia atėjusi turiu iš ko mokytis ir galiu tobulėti. Šis etapas man – tarsi antros studijos. Smagu, kad plečiasi mano pažinčių ratas, daugėja drąsos būti čia. Noriu, kad ji toliau augtų, trokštu čia dirbti ir kurti.
– Ką Tau asmeniškai reiškia Mažasis teatras? Gal turi kokį nors ryškų prisiminimą iš žiūrovės, studentės perspektyvos arba gali paminėti labiausiai patikusį VMT spektaklį?
– Man svarbūs keli spektakliai: „Belaukiant Godo“, „Madagaskaras“, „Maskaradas“, nes tai spektakliai, kuriuos mačiau būdama labai jauna ir jie man paliko labai didelį įspūdį. O šiandien mano didžiausia meilė yra VMT spektaklis „Dėdė Vania“. Pažiūrėjusi jį, supratau: „Štai dėl ko noriu būti scenoje ir vaidinti.“ Mažajame teatre jaučiama režisieriaus Rimo Tumino sukurta „dvasia“.
Skirtingų kartų aktorių susibendravimas, darbas kartu scenoje. Ateidama čia jaudinausi, jog nesu jo studentė, nesu praktiškai susipažinusi jo teatrine mokykla. Bet, ką galiu padaryti šiandien, tai stebėti visus aktorius, dirbančius šiame teatre, ir mokytis. Būna, vis pasakau sau: „Greta, tiesiog būk, dirbk, mėgaukis ir džiaukis, kad turi galimybę kurti su šiais aktoriais.“ Reikia mažiau mąstyti ir daugiau daryti.
– Tavo naujausias darbas VMT – spektaklyje „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stas Žyrkov (Ukraina), Kirilas Glušajevas). Kaip prisimeni šio spektaklio procesą, statymą, kūrybinius užkulisius?
– Buvo net trys aktorių atrankos turai, kuriuose buvo labai daug įvairių kūrybinių užduočių. Nors kitų aktorių nepažinojau labai artimai, proceso metu tarpusavyje labai „susilipdėme“. Visada labai laukiu, kada rodysime „Tinder Dates“, tai mano labai mylimas spektaklis. Procesas buvo labai įdomus, su daug juoko, savais prisiminimais, kokius pasimatymus esame turėję, per repeticijas rodydavome daug savo pačių sukurtų etiudų. Beje, besiruošdama spektakliui, ėjau į tikrus „Tinder“ pasimatymus realiame gyvenime, į kuriuos mane vežė mano draugas. Po jų aš pasakydavau Mantui, kaip džiaugiuosi, kad mūsų santykiai tokie geri. Nelabai norėčiau grįžti į tuos pirmuosius pažinties etapus: labas, ką tu mėgsti, kokia tavo mėgstamiausia spalva ir t. t. Tačiau gyvenimas ir įdomus tuo, kad yra labai nenuspėjamas ir kartais tavo norų nepaiso. Pagalvojus apie visą spektaklio statymą, aplanko labai geri prisiminimai. Su visais režisieriais buvo labai smagu dirbti, pamenu, kai prisijungė Kirilas Glušajevas, man tai buvo dar kitokia mokykla, jis moka labai „užmotyvuoti“. Ypač smagu būna išgirsti iš draugų, kurie jau buvo šiame spektaklyje, kad ir kitus paskatina būtinai jį pamatyti.
– Ką vertingiausio išsinešei arba gavai iš šios premjeros?
– Aš niekada nebuvau vaidinusi tikroje komedijoje, daugiau kūriau draminius personažus. Po šios premjeros supratau šių dviejų žanrų didelius skirtumus. Dramoje dažnai tenka slėpti, neišduoti savo jausmų, o komedijoje viskas akivaizdžiau. Man labai patinka, kad komedijoje tavo problema yra parodoma iš visų pusių. Supratau, kad labai norėčiau sukurti daugiau komedijos žanro personažų. Spektaklyje „Tinder Dates“ patiko mano charakterio konkretumas ir tai, kad greitai keičiasi emocijos, – „neplaukioji“ scenose, viskas vyksta greitai. Toks mechaninis laikrodukas, bet kartu ir viskas tikra. Tą labai vertinu šiame spektaklyje, mes suprantame, kad žiūrovas čia leidžia savo laiką ir ateina ne veltui. Todėl turime negaišinti jo ir padaryti viską, kad ši patirtis būtų prasminga, kad jis ir juoktųsi, ir verktų, kad čia pabuvęs išsineštų bent akimirką.
– Esi muzikos kūrėja ir atlikėja, taip pat dalyvavai televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Ką tau kaip aktorei suteikia ši patirtis?
– Daug kur jaučiu, kad muzikavimas man padeda. Jeigu manau, kad spektakliui tai reikalinga, drąsiai naudoju. Man muzika spektaklyje labai svarbi, kartais iš matytų spektaklių būtent ją ir atsimenu. Asmeniškai man muzika padeda sukurti personažą, leidžia atsiskleisti, o tai labai reikalinga. Tai dar viena meno išraiška, kuri turi labai stiprų poveikį žiūrovui, tad kodėl jos nepanaudojus? Juk kurdamas personažą gali pasitelkti kitą balsą, dainą, kūno plastiką, tai leidžia nutolti nuo savęs.
– Kaip įsivaizduoji savo kelią, perspektyvą aktorine prasme Mažajame teatre? Arba ko sau palinkėtum?
– Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tik aš galiu pakeisti savo gyvenimą, save įkvėpti, priimti sprendimus, kurie mane nuves ten, kur noriu. Todėl linkiu nepamesti to tikrojo, savojo AŠ. Taip pat linkiu sau gilesnės pažinties su teatru ir daugiau darbų Mažajame teatre, daugiau komedijų ne tik teatre, bet ir gyvenime, ir labai svarbu – kad neprarasčiau ūpo, kelčiau sau iššūkius. Paskutinis palinkėjimas ne tik sau, bet ir kiekvienam skaitytojui – kad ir koks geras profesionalas būtum, nesvarbu, kokioje srityje, pirmiausia turi būti geras žmogus, nes, jeigu esi tik labai geras profesionalas, bet supuvęs viduje, na, tada kokia prasmė?