Bet išvengti ir nesinorėjo: knygų šventė sostinės parodų centre man yra ženklas ir gerasis liudijimas, kad dauguma blogų pranašysčių apie mūsų gyvenimą yra daugų daugiausia begėdiški perlenkimai, o paprastai tariant – tiesiog prasimanymai.
Pirmiausiai apie tai, kad iš Lietuvos visi išvažiavo, ir greitai liks tuščios gatvės, numirę kaimai ir miesteliai, kur lakstys vien benamiai šunys, šokinėjantys per purvinas balas. Nors skaičiai nepatvirtinti, bet per tas keturias Vilniaus knygų mugės dienas čia susirinko daugiau žmonių, negu kada nors yra buvę jos istorijoje. Tai buvo ne užsieniečiai, o žmonės iš visos Lietuvos (na, išskyrus kelis užsienyje gyvenančius autorius).
Eilės prie kasų buvo pribloškiančios, ypač neįtikėtinos baisiame šaltyje, nusidriekusios kartais ne vieną šimtą metrų. Tie, kas atvažiavo savo ratais, labai gailėjosi: dienos viduryje artimiausia vieta pasistatyti automobilius reiškė kone pusvalandžio pasivaikščiojimą iki parodų centro. Jeigu kam nors atrodo, kad šiais laikais niekam neberūpi ir nebesvarbi kultūra, taip sakantieji turėjo sėdėti nukaitę ir nuleidę akis. Praėjus dviem Nepriklausomybės dešimtmečiams, Knygų mugės vaizdai buvo žymiai labiau įtikinami, nei pasakos apie tai, kaip, girdi, sovietų laikais visi skaitė ir švietėsi, o dabar štai beliko tik šlapi marškinėliai, riesti užpakaliai, olialia ir popsas.
Žinote, kas dar mane pribloškė? Kokią nedidelę mugės dalį sudarė tai, ką galima pavadinti menkaverte ir popsine literatūra. Rimtų knygų pasirinkimas stulbino – mokslo įstaigų leidyklos (kurių, atrodo, jau seniai turėjo nelikti, jei tikėtume kalbomis apie visiškus griuvėsius ir beviltybę) išstatė krūvomis puikiai išleistas, gražiai įrištas ir nepriekaištingai spausdintas knygas – istorines, etnografines, meno albumus. Ir renginiuose buvo pilna žmonių ne vien tada, kai buvo pristatoma populiarioji literatūra.
Kažkas internete Knygų mugę pavadino atlaidais, ir tas įspūdis, kad visi (ne tik Prezidentė ir Premjeras, ne tik Seimo nariai ir ministrai), kas tik nėra prikaustyti prie patalo, atėjo čia – ir ne mados varomi, o kažkokios pareigos sau ir savo šeimoms. Žmonės buvo geranoriški ir kantrūs nepaisant to, kad didžiausio antplūdžio metu vaikščioti teko mažyčiais žingsneliais, grūdantis kaip prigrūstame troleibuse, ir malonumo lankytojams, turbūt, buvo nedaug – mes, autoriai ir leidyklų darbuotojai, turintys savo vietas leidyklų stenduose, kartais net kėdes ir staliukus, buvome nuo to apsaugoti (bet mums ir būti ten teko ilgiau). Knygų mugė, ko gero, buvo vienintelė tokia vieta (kaip kažkada Palangos tiltas vakarais), kur laiku nuėjus galima sutikti absoliučiai visus, kieno vardai ir pavardės arba veidai bent ką nors reiškia Lietuvoje.
Renginys paneigė dar vieną mitą – esą knygas skaito vien bedarbiai ir pensininkai. Jie irgi skaito, bet „Litexpo“ centras buvo pilnas visokio amžiaus ir visų socialinių sluoksnių žmonių. Niekas Lietuvoje nebuvo tiek pasipūtęs, kad jam Knygų mugė būtų per prastas renginys, ir niekas nebuvo tiek prastas, kad būtų pasijutęs ne vietoje. Knygų šventė suvienijo žmones ir nuskaidrino jų širdis taip, kaip nenuskaidrina nei krepšinis, nei Kalėdos.
Turbūt simboliška, kad didžiausiu metų renginiu Lietuvoje tapo ne valdiškas sumąstymas, ne ES sugalvota „priemonė“ ar „projektas“ ir ne brangiai reklamuotas renginys (Knygų mugė net ir įsimenamo logotipo neturi – čia tik leidyklų pavadinimų ir puošnių maišelių margumynas), o būtent liaudiškas, paprastas ir gyvas knygų turgus, be ideologijos, strategijos, koncepcijos ar statuto, su besipinančiomis skirtingomis kalbomis (užsieniečių autorių renginiai be vargo ir visiems suprantamai vyko anglų kalba).
Tame paprastume, margume ir suprantamose vertybėse, matyt, ir yra didžiausia mūsų stiprybė ir pasididžiavimas.
